Ašaras akių ir širdies kartybę

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Ašaras akių ir širdies kantrybė“ (LTRF pl.809-01). Pagiedojo: Emilija Vičiūtė (g.1872, kilusi iš Šnikonių k., Šeduvos vls., Panevėžio apskr., gyv. Kaune, Kauno apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1937, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Užrašytojo pastaba: „Gavėnios“.

2) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Ašaros akių ir širdies“ (LTRF pl.1223-07). Pagiedojo: Pranė Barisienė (Marmantavičiūtė) (50 m., gyv. Bucinciškių k., Seirijų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1940, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

3) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Ašaros akių ir širdies“ (LTRF pl.1238-05). Pagiedojo: Cecilija Baužienė (42 m., gyv. Kargaudų k., Rodūnės vls., Lydos apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1940, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

Ašaras akių ir širdies kartybę,
Atgydo kryžiaus saldžiausia galybė;
Jog darže Jėzus alyvų sugautas,
Kaip žieds išrautas.

Nuliūdęs vietoj linksmybės darželyj
Puolė ant veido potam atsikėlė.
Meldės prie Tėvo, krauju prakaitavo,
Alpdams dūsavo.

Atein Judošius su dide daugybe,
Kareivių miesto, baisiųjų piktybe,
Tie riša Jėzų lenciūgais mieliausią,
Užvis gražiausią.

Surištą smarkiai iš darželio veda,
O tame kelyj kokių neišrado
Kančių dėl Jėzaus, kas gal apsakyti
Ir aprašyti!

Stūmė nuo tilto į upę Cedrono,
Ten akmuo veidą sukruvino Pono,
Tas vanduo kruvins apsako teisybę,
Jėzaus kantrybę,

Išvelk iš upės Jėzų sukruvintą,
Veda į miestą taipo nuvargintą,
Ein Avinėlis tarpe nelabųjų
Vilkų tikrųjų.

Išvilkts iš rūbų, prie stulpo statytas,
Jėzus ten buvo smarkiai nuplakdintas
Žmogau dėl tavo dūšios atpirkimo,
Ir išganymo.

Rūbuos dorybių, ir darbų gerųjų,
Kentėjo Viešpats nuo latrų piktųjų,
Veizėk, o dūšia, kaip kruvinas Ponas,
Jėzus malonus.

Atsimainydami šventą kūną tvojo,
Jėzuso brangaus nei viens neužstojo,
Idant perstotų; bet kol tenka sylų,
Plak Jėzų mielą.

Taip jogei kūnas nuo kaulų atkrito,
Šmotais ant žemės; puolė kraujas šventas.
O nėra kad kas tuometu gelbėtų,
Ir išliuosuotų.

Prileisk prie stulpo Jėzau kančios Tavo,
Idant atrasčiau tave Poną savo.
Ir apšluostyčiau kūną Tavo brangų,
Kurs duodi dangų.

Tiems kančią tavo, kurie čion dūmoja,
Ir už nelabus darbus raudoja.
Visi prie Tavęs šaukias dūsaudami,
Ir prašydami.

Sūdyj Kaipošius kaipo piktadėją,
Stūmė į turmą mūsų geradėją.
Kentėjo naktį namuose Kaipošiaus,
Dėlei Judošiaus.

Pilotas Jėzų nuplakti liepdamas,
Stūmė Erodas, juoką darydamas,
Erodas išjuokia, rūbu apvilkdamas,
Ir niekindamas.

Ant galvos Jėzaus, erškėčių karūną,
Spaudė taip smarkiai, jogei kraujas kūną
Ir veidą Šventą užliejo Jėzuso,
Už mus kentusio.

Erškėčių dygliai skrodž galvą švenčiausią,
Iki smegenų Jėzuso brangiausio.
Dūmok, o dūšia, kaip Jėzui skaudėjo,
Kad tai kentėjo.

Nuo amžių tokios karūnos nebuvo,
Kokią neteisūs Jam žydai apsiuvo,
Galva Jėzuso, išminties stalyčia,
Mokslo skarbnyčia.

Veido Jėzuso mieliausią šviesybę,
Kruvinos versmės užliejo skaistybę.
Taip, jog neliko ant Jo ženklo žmogaus,
Veido patogaus.

Kryžiaus sunkybę ant Jėzaus uždėjo,
Alpst dūšia, o nieks nešti nepadėjo.
Vos gyvas Jėzus su kryžium eidamas,
Puol dūsaudamas.

Ne dėlto, jogei sunkų kryžių neša,
Puolė ant žemės; bet kurie Jo prašo,
Idant per kryžių būtų išganyti,
Ir palaiminti.

Čion ronos visos, kurias prie plakimo,
Kentėjo Jėzus, vėlei atnaujino.
Liejo eidamas savo tikrą kraują,
O! kančia nauja.

Pilots bedievis Jėzų apsunkino,
Per sūdus savo taipo paniekino.
Idant su latrais būtų kryžiavotas,
Smarkiai korotas.

Geidė ant galo kad nukryžiavotų,
Jėzui nekaltam naujas ronas duotų.
Pilots uždėjo jam kryžiaus sunkybę,
Per neteisybę.

Kad Jėzų vedė kryžium apsunkintą
Mučyjo Poną didei nuvargintą.
Eidams ant kalno Jėzus Kalvarijos,
Sutink Marijas.

Toliau kad traukė kryžium apsunkintą,
Sutink Viešpatį Veronika šventa,
Nušluostė veidą Jėzaus sukruvintą,
Baisiai sutrintą.

Stūmė iš vartų Jėzų kuoveikiausiai,
Puolė ant veido su kryžium smarkiausiai,
Ten kėlė Jėzų už plaukų plėšdami,
Kumstėmis mušdami.

Atkėlę Jėzų vedė dar tolesniai,
Puol antrą kartą ant žemės smarkesniai,
Ten kėlė Jėzų apmirus nuo žemės,
Veids jau užtemęs.

Padėkim nešti Jėzui tą sunkybę,
Per kurią rasim dangišką linksmybę,
O kad su tuo svietu persiskirsim,
Visi datirsim.

Kad jau su kryžium atėjo į vietą,
Kurioj pastatė Atpirkėją svieto,
Išpildė Jėzus kalnus Kalvarijos,
Ne be Marijos.

O norint pirmiaus buvo nedaleista,
Prie kryžiavonės jau buvo prileista,
Idant kentėtų drauge su Jėzusu,
Atpirkėju mūsų.

Vedė Jėzusą kur vieta ašriausia,
Nuvilko rūbus nuo kūno švenčiausio,
Mušė prie kryžiaus Jėzų geležimis,
Trimis vinimis.

Ten vieni Jėzų, kiti kryžių ima,
Kaip bus prikaltas mėgina ilgumą,
Kryžiuje skyles daro ir primuša
Ant jo Jėzusą.

O kad nedaein ranka į tą vietą,
Traukia virvėmis Atpirkėją svieto;
Čion visos gyslos švento kūno trūko,
Su didžia mūka.

Taipo prikaltą vinims neaštriomis,
Nuo žemės pakel Jėzų nelabomis
Rankomis kotai ir kalne pastatė,
Jog visi matė.

Pakeltam Jėzui su kryžium aukščiausiai,
Pervėrė šoną Jėzuso švenčiausią,
Numirė Jėzus ant kryžiaus alpdamas,
Dūšią leisdamas.

Ką tuokart Jėzus ant kryžiaus kentėjo,
Ik paskučiausio lašo kad išliejo,
Kraują dėl mūsų iš šono švenčiausio,
Kūno brangiausio.

Nuėmė Jėzų nuo kryžiaus aukščiausio,
Dėjo į grabą Jo kūną švenčiausią.
Saulė ir mėnuo raudoti pradėjo,
Žemė drebėjo.

Raudok, o žmogau, krikščioniška dūšia,
Dėl tavęs Poną prie kryžiaus primuša.
Prašyk Jėzuso griekų atleidimo,
Ir išganymo.

Mes garbę kryžiaus širdyje nešiokim,
Jėzų šlovinti niekad neperstokim.
Jam už tą meilę dabar dėkavokim,
Garbę atduokim. Amen.