Ant Kalvarijos matai atmainą

Aprašymas

*) nožmus = akrutnas. Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

Ant Kalvarijos matai atmainą,
Kalno didybė širdį gąsdina,
Saulė užtemo, dangus tamsinos,
Žemė drebėjo, visa judinos.

Uolos akmenys skaldos ir plyšta,
Kad Sutvertojį savo pažįsta,
Kryžiop prikaltas smarkiai Švenčiausias
Išganytojas mūsų brangiausias.

Bet kas taip Dievą dekretavoti,
Įsidrąsino nukryžiavoti?
Griekas prakeiktas, tokia sargybė,
Ir nepabengta yra piktybė.

Tas tai prakeiktas, tas tą padarė,
Taip daug ant kūno ronų atdarė,
Jog ištekino ik paskučiausio,
Lašelio kraujo Jėzaus mieliausio.

O! kaipo Jėzų smarkiai vargino,
Pakol ant kryžiaus jį numarino.
Ak! baisus amžius visiems girdėti,
Tokią naujieną visame sviete.

Kad grieks prakeiktas nor numarinti,
Kursai atėjo tą išnaikinti,
Ale kas nereg ir to nežino,
Jog numučyjo ir numarino.

Bet kas taip kaltas, jei ne griešninkas?
Griekus kur pildo žmogus kiekvienas,
Tas taip prakeiktas, tas taip kruvinas,
Ir neregėtas ir taipo nožmus *).

Padarė tai kaipo nerazumas,
Sargas svavalnas, piktas ir durnas,
Sudraskė visą švenčiausią kūną,
Ant galvos šventos aštrią karūną.

Uždėjo Jam iššidydami,
Dangaus Karalių ir apjuokdami,
Bet dar negana ir tos koronės,
Ant Jėzaus Pono prakeikti žmonės.

Rankas ir kojas perkala trimis,
Neišgaląstoms bjauriai vinimis,
Ir širdyj šventoj padarė roną,
Kad ragotine perdūrė šoną.

O! apjakėli tirone piktas,
Nelabas žmogau nuo koto tiktas,
Nepasigaili tu Dievo tavo,
Ir Atpirkėjo geriausio savo.

Bet sutvėrimas neišmintingas,
Ant Sutvertojo būti meilingas,
Verkite graudžiai, nes nėr kam verkti,
Ir gailestingai Jėzų apverkti.

Žmogau užšalęs ir užkietėjęs,
Marnastij svieto įsimylėjęs,
Žinok, kaip visos ronos ant tavęs,
Veizd ir nor priglaust Jėzus prie savęs.

Ranką ištiesęs lauk pagrįžimo,
Duodamas mielą apkabinimą.
Kad per pakūtą prie Jo grįždamas,
Ir daugiaus sunkiai negriešydamas,

Atrasi greitai susimylimą,
Ir kalčių tavo dovanojimą;
Dovanok tada nusidėjimą,
Pone geriausias man gyvenimą,

Danguj amžinai tenai gyventi,
Tave ir kančią Tavo mylėti.
Tave regėti, tenai sotintis,
Per amžinastį visą linksmintis. Amen.