Ak! Ant visų tėvų Tėve,

Ak! ant visų tėvų Tėve,
Vienkart žmogau, tikras Dieve,
Numirei nieko nekaltas,
Ant kryžiaus už mus prikaltas.

O! malone tu vienoji,
Visą padarei ronuotą,
Kūną Jėzuso brangiausio,
Vienkart ir širdį švenčiausią.

Galva ant pečių nulenkta,
Kraujuose visa įmerkta,
Erškėčiais karūnavota,
Ir dėl to visa ronuota.

Erškėčiais kiaurai perdurta,
Ik smegenų subadyta.
Kokį sopulį turėjo,
Kada dėl tavęs kentėjo.

Kas apsakys tas kantrybes,
Kokias kentėjo sunkybes.
Prie kryžiaus aną bloškimą,
Erškėčių gilyn smeigimą.

Akys Jo kraujais užgriuvo,
Lūpos ir burna išdžiūvo,
Norint tulžia atvilgytas,
Ir actu pagirdytas.

Jei rankas, kojas ir šoną
Paregėsi Jėzaus Pono,
Anuos kiaurai perdūrimus
Ir tironiškus skrodimus.

Kad ir akmens širdis būtų,
Ir ta nuo smarkybės džiūtų.
Paregėsi čion daugybę
Kančių Jėzaus ir kantrybę.

Ak! dėl mūsų tai kentėjo,
Ir taip daugel išturėjo,
Išganytojas brangiausias
Aš griešninkas neverčiausias.

Nors per griekus tai padariau,
Vienok Tavęs, Dieve, prašau,
Kad aš silpnas nepaslysčiau
Ir į peklą neįbrisčiau.

Kraujas Tavo švents išlietas,
Ant išganymo padėtas,
Idant mumis apmazgotų,
Nuo prapulties išgelbėtų.

O pakūtoj tegul džiūsiu,
Ir palinksmintas nebūsiu,
Pakol Tavęs perprašysiu,
Ir danguje neišvysiu. Amen.