Iš Kantičkų istorijos
Žinios apie giesmių giedojimą pasiekia mus iš iki krikščioniškų laikų, kur Senajame Testamente, Jeruzalėje, judėjų pasaulyje gludi krikščionybės šaknys. Ten yra ir Kantičkų ištakos, kaip Šventojo Rašto poetinis perpasakojimas. Senovės Romos filosofas Plinijus Jaunesnysis 112 metais po Kr. apie krikščionišką giedojimą rašo jau kaip apie tradicinį reiškinį, kad krikščionys susirinkdavę saulei tekant ir giedodavę „Carmen“ – giesmę Kristui kaip Dievui.
Pirmųjų lietuviškų bažnytinių tekstų – poterių, maldų, evangelijų ištraukų, psalmių, giesmių – radimasis šalyje siejamas su krikščionybės atėjimu. Manoma, kad pirmiausia tai įvyko XIII a. viduryje – Mindaugo krikšto (1251) metu. Įvedus krikščionybę (1387 , Žemaitijoje – 1413 ir 1417 ), Lietuvoje privalėjo atsirasti ir lietuviškų krikščioniškų giedotinių tekstų. Pirmieji jų susiję su pranciškonų ordino Lietuvoje veikla. Pranciškonai aktyviai veikė šalyje jau Mindaugo, Vytenio, Gedimino laikais, yra daugiausia prisidėję ne tik prie Lietuvos krikščioninimo ankstyvuoju laikotarpiu, bet ir prie lietuviškos raštijos atsiradimo.
Krikščioniškos giesmės lietuvių kalba jau buvo giedamos iki pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo (apie 1520 – 1563) „Katekizmo“ pasirodymo (1547).
Mokslinę ir leidybinę Lietuvos katalikų konfesijos veiklą suaktyvino jėzuitų ordino kultūrinė iniciatyva. Jėzuitai nuoširdžiai rūpinosi katalikiškų bendruomenių švietimu lietuvių kalba, kūrė vienuolynus, leido lietuviškas knygas, taip pat ir giesmynus. Iki XVII a. vidurio lietuvių kalba buvo paskelbtos dvi katalikiškos giesmės (viena – du kartus). Jos ir yra laikomos lietuvių katalikiškosios himnodijos pradžia. Šias giesmes išvertė Mikalojus Daukša (1527 – 1613). Giesmės buvo išspausdintos 1595 m. jo verstame Jokūbo Ledesmos „Katekizme“. Tai Hermano Luošio (XI a.) antifona „Sveika karalyčia“ (Salve regina caeli Mater) ir šv. Tomo Akviniečio (1225 – 1274 ) giesmė „Kloniojuos žemai, tiesa uždengtoji“ (Adoro te devote latens Deitas). „Sveika karaliene“, yra ne tik vienas seniausių lietuviškos katalikiškos poezijos pavyzdžių, bet ir viena populiariausių mūsų laikų laidotuvių giesmių. Perredaguotas šios giesmės variantas („Sveika Karaliene“) buvo išspausdintas 1605 m. anoniminiame katekizme.
Pirmasis lietuviškas katalikiškas giesmynas „Giesmės tikėjimui katalickam priderančios“ buvo išleistas 1646 m. Vilniaus Akademijos spaustuvėje. Jo autorius ir sudarytojas buvo jėzuitas Saliamonas Mozerka Slavočinskis (apie 1624 - 1660 ). Šiam giesmynui buvo pasinaudota vienu svarbiausių XVII a. pirmos pusės lenkišku Stanisławo Serafino Jagodyńskio (apie 1590 – po 1642) giesmynu Pieśni katolickie (Katalikiškos giesmės, ~1635), taip pat jėzuito Walento Bartoszewskio (apie 1574–1645) giesmynu Parthenomelica, albo Pienia nabożne o Pannie najświętszej (Partenomelika, arba Pamaldūs giedojimai apie Švenčiausiąją Mergelę, 1613) ir Jano Kochanowskio (1530–1584) psalmynu Psałterz Dawidów (Dovydo psalmynas, 1578). Šis Slavočinskio giesmynas tapo kertiniu akmeniu visai lietuviškajai himnodijai. Giesmyno pasirodymas buvo reikšmingas ir to meto Lietuvos literatūriniam gyvenimui. Rinkinį sudarė 124 giesmės ir 48 psalmės. Beveik visos giesmės buvo verstos iš lotynų ir lenkų kalbų, bet yra ir originalių giesmių.
Antrasis lietuviškas katalikų giesmynas – „Balsas širdies pas Poną Dievą, Paną Švenčiausią Mariją ir Jo šventus, danguj karaliaujančius“ (sutrumpintai dar vadinamas „Balsu širdies“), kurio autorius – jėzuitas vienuolis Pranciškus Šrubauskis (1620 – 1680), pirmą kartą buvo išspausdintas apie 1679 metus. Autorius daugiausia naudojo Slavočinskio giesmyną. Giesmyne „Balsas Širdies“ išspausdinta 125 giesmės ir 40 psalmių. Jis buvo labai populiarus, iki 1852m. buvo perspausdintas net 22 kartus, leidžiamas pakartotinai visą XVIII amžių ir XIX amžiaus pradžioje.
XIX a. pradžioje katalikiškų giesmynų redagavimu ir leidyba rūpinosi kunigas Vincentas Valmikas (apie 1778 – 1836). 1820 m. jis perredagavo „Balsą širdies“ ir išleido, pavadinęs jį „Kantičkos žemaitiškos arba Giesmės nobažnos“. Nuo čia prasidėjo lietuviškasis Kantičkų pavadinimas (lot. canticum, lenk. kantyczka – „giesmė“) Šis pagrindinis XIX a. lietuviškas katalikų giesmynas iki 1861 m. buvo išleistas 19 kartų.
XIX amžiaus viduryje nežinomas rengėjas Kantičkas žemaitiškas perredagavo, atlikdamas minimalių rašybos, skyrybos, giesmių struktūrinių keitimų, matyti pastangos redaguoti giesmių leksiką, pakeičiant kai kuriuos skolinius. Toks giesmynas, pakeistu pavadinimu – Šventos giesmės dėl krikščionių katalikų, 1855 – 1861 metais buvo išleistas 5 kartus.
Nuo XIX amžiaus vidurio Kantičkos žemaitiškos, - pagrindinis lietuviškas katalikiškas giesmynas, tapo glaudžiai susietas su Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) vardu. 1860 metais M. Valančius parengė ir išleido naują pertvarkytą Kantičkų žemaitiškų leidimą nauju pavadinimu Kantičkos, arba Knyga giesmių. Šiam darbui jis panaudojo Valmiko Kantičkų žemaitiškų 1826 metų leidimą. Valančius giesmyną redagavo minimaliai, daugiausia ištaisė per daugelį leidybos metų atsiradusias rinkimo, korektūros ir kitas klaidas, atsisakė keleto giesmių ar kai kurių posmų ir papildė kitomis. Lietuvių literatūros istorijoje šis giesmyno leidimas yra garsus Valančiaus padarytu papildymu – jame buvo išspausdintos penkios Antano Baranausko (1835–1902) giesmės skyriuje „Artojų giesmės šventos“. Kitas svarbus Valančiaus atliktas Kantičkų papildymas – nuo 1875 metų leidimo pridėtas „Naujų giesmių“ skyrius, kuriame yra giesmių apie šventuosius, taip pat jo paties sukurtų. Šis giesmyno variantas iki 1904 metų buvo išleistas 31 kartą.
Giesmyno leidimų gausa liudija neįtikėtinai didelį jo poreikį, ir ne vien dėl populiarumo, bet ir dėl nuolatinio knygos naudojimo ir susidėvėjimo. Nors Valančius ir nebuvo Kantičkų ar naujos jų redakcijos autorius, o tik rengėjas, tačiau jos buvo pradėtos vadinti (istoriografijoje tai įtvirtino Vaclovas Biržiška) ir iki šiol tebevadinamos Valančiaus Kantičkomis.
Motiejaus Valančiaus, Antano Baranausko, taip pat ir ankstesnės Antano Strazdo (1760 – 1833) iš knygelės „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814) kurtos, verstos ir redaguotos giesmės tapo lietuviškos Katalikų Bažnyčios liaudies giedojimo pagrindu. Iki pat XX a. pabaigos „Kantičkos“ buvo ne tik reikšmingas lietuvių literatūros paminklas, savo ištakomis siekiąs baroko epochą, bet ir praktinis poetinis giesmių šaltinis. Deja, su paskutiniu „Kantičkų“ leidimu baigėsi barokinės literatūros įtaka grindžiamos lietuviškos poezijos laikotarpis.
XX a. viduryje „Kantičkos“ buvo perredaguojamos į naujus giesmynus. Senąsias kantičkines giesmes ėmė pamažu išstumti sentimentalios giesmės, kurios šiandien vis labiau plinta, užgoždamos senąjį, itin vertingą palikimą. Dėl atmestinos literatūrinės giesmynų redakcijos smarkiai nukentėjo barokinė giesmių poetika. Giesmės buvo trumpinamos, neatsižvelgus į jų literatūrinį teologinį siužetą. Nesilaikant melodinių ir teksto kirčių atitikimo, iš esmės buvo pakeistos ir sudarkytos senųjų kantičkinių giesmių melodijos. Ir šiandien Lietuvos Katalikų Bažnyčiose giedama iš nesėkmingai perredaguoto liturginio maldyno. Tai, ko gero, iš dalies lemia bendruomeninio giedojimo Lietuvos bažnyčiose nepopuliarumą. Ypač svarbus teologijos specialistų pastebėjimas, esą šių dienų sakralinės giesmės yra individualaus, egocentriško pobūdžio – aš ir Dievas, o anų laikų – atspindėjo bendražmogiškąsias – socialinių, istorinių įvykių problemas. Ir šiandien tiek senieji kaimo giesmininkai, tiek naujos kantičkinių giesmių puoselėtojų grupės vieningai pabrėžia, kad kantičkinis giedojimas yra „tikras“, o naujosios giesmės jiems „neturi pamaldumo, sielos atgaivos požymio“. Į XXI amžių mūsų tauta atėjo praradusi istorines šaknis, užmiršusi apie religines tradicijas, apie senųjų religinių giesmių paskirtį, apie tai, kad jos buvo sukurtos ne estetiniam jausmui kelti ir pasigėrėjimui žadinti, bet tikėjimui stiprinti, kelti. Dėl to jos dažnai yra ilgos, bet jų turinys yra atbaigtas ir ne kartą toli pralenkia daugelio naujųjų giesmių turinį savo minčių gausumu ir jų išbaigtumu. Paprastai giesmėje išdėstoma kuri nors tikėjimo tiesa, kad, giesmę giedant, ji giliau įstrigtų į besimeldžiančiųjų protus ir širdis.
Lietuvos mokslinėje literatūroje kol kas nėra parengta išsamesnės mokslinės studijos apie lietuviškų katalikiškų giesmių melodiką ir melodijų kilmę. Manoma, kad šių giesmių melodijoms įtaką darė trys pagrindiniai muzikos šaltiniai: Vakarų Europos katalikų ir protestantų bažnytinės ir liaudies giesmės (ypač lenkų, vokiečių, austrų ir čekų); grigališkasis choralas ir psalmės ir lietuvių liaudies dainos ir instrumentinė muzika.
Dėl sparčiai nykstančių senųjų lietuviškų religinių apeigų ir žodinės perdavimo tradicijos, prasto barokinių giesmių tekstų redagavimo ir giesmių melodikos žalojimo ši unikali ir nepaprastai reikšminga lietuvių kultūros dalis neišvengiamai traukiasi į užmarštį. Neverta tikėtis, kad naujoji katalikų karta atgaivins senąsias lietuviško kaimo religines tradicijas. Tą rodo Europos patirtis, kurioje giesmių žodinio perdavimo tradicija nunyko jau prieš šimtmetį, o kai kur – prieš kelis. Tačiau kaip tik barokinių ir Valančiaus laikų giesmių melodika galėtų tapti lietuvių bendruomeninių giesmių pagrindu. Pirma – šios giesmės turi nepaprastai didelę istorinę ir kultūrinę vertę. Antra – šių giesmių intonacinė informacija labai artima įprastam lietuvio muzikiniam žodynui. Tikėtina, kad kantičkinių giesmių giedojimas ne tik stiprins šiandieninės Lietuvos Katalikų Bažnyčios bendruomeninio giedojimo tradicijas, bet ir prikels iš užmaršties šį vertingą mūsų protėvių palikimą ir perduos jį ateinančioms kartoms.
Vilija Dačinskienė