Duodam tau garbę

Duodam tau garbę, amžinasis Pone,
Kurs darai stebuklus mums per šventą Joną,
Dėl to Patrono čielos karalystės,
Yra ir mūsų Žemaičių ponystės.

Per maldas Panos švenčiausios dastojo,
Jog iš Motinos nevaisios išėjo,
Kada Šventasis užgimti turėjo,
Prie užgimimo šviesybę regėjo.

Augo į metus lygiai su doromis,
Vienydams mokslą su maldoms šventomis.
O kad kunigu buvo pašventytas,
Didžiausia meile stojos pripildytas.

Pamokslais Dievo žmonės pabudino,
Šventais paveizdais dorybes tvirtino,
Kad karalienė tai dasižinojo,
Už spaviedninką tuojaus sau dastojo.

Ale karalius pabudints nuo velnio,
Išrado daiktą niekados nevertą,
Jog nor žinoti griekus pačios savo,
Kuriuos kunigams ana sakydavo.

Pirmiaus kitrybe maloniai apseidams,
Nuo švento Jono išgauti norėdams,
Visokiais žodžiais ten baugino Joną,
Nepomuceną, spaviednės patroną.

Potam nekaltą į turmą įstūmė,
Nepomuceną baisingai sukūlė,
Ten ant daug kančių davė kotas save,
Vienok paslapties niekaip neišdavė.

Stumtas nuo tilto į upę Moldavą,
Ten paskandints už kantrybes savo,
Bet tuojaus, kur kūns šventojo gulėjo,
Penkios ant galvos žvaigždės jo žibėjo.

Ką regėdami, žmonės ten suėjo,
Su didžiu džiaugsmu jo kūną išėmė,
Kur tankiai rodo Dievs stebuklus savo,
Duodams patroną mums iš loskos savo.

Kad rodas, dorybes, jo šventybes suktumėm,
O nuo nešlovės mes liuosi būtumėm.
Pastiprink vieroj’ ir viltyje tavo,
Kad Dievą danguj’ garbintumėm savo,
Per amžius be galo. Amen.