Norint jau mirčiau ir likčiau tą svietą

Norint jau mirčiau ir likčiau tą svietą,
Aš turiu viltį prie tavęs padėtą,
Apiekūne Dievo, per tavo malonę,
Tikrai nežūsiu.

Ne vienas ėjo jau ant prapuolimo,
Bet kad pribuvo ant pagelbėjimo,
Juozapas šventas buvo apgynėju:
Griešnų nuo peklos.

O! Mylėtini, Marijos išrinktas,
Dūsauju kaipo elnias troškintas,
Paduok man ranką, idant aš į kančias
Peklos, neįpulčiau.

Ta ranka, kuri Jėzusą nešiojo,
Prie širdies savo griešninką glaudžioja,
Kuris tik griekų dasileido kokių,
Širdingai išsižada.

Pirmam Juozapui pėdai kloniojosi,
Tam pėdas čielas, dorose brangiose,
Jėzus prie tavo širdies kaipo savo,
Glaudžiasi meilingai.

Prilenk prie manęs Jėzusą mieliausią,
Jog man to brangaus perlo negailėsi,
Nešk avinėlį, mieliausią sūnelį,
Taip Ano geidžiu.

Dūsavo širdis šventų Patriarkų,
Regėti Poną, Monarką monarkų,
Atpirkėjo savo, kurio taip geidavo,
Regėt negalėjo.

Tu jį laimingai vienok apturėjai,
Iš darbo rankų savo kad penėjai,
Prie Tavo stalo vargų, ne bagoto,
Dievs, Motina sėdo.

Neniekin Dievas ir prasčiausių stonų,
Kurs visų stonų yra tikru Ponu,
Kur tikrai tvirta širdis ir pagirta,
Ten gyventi nori.

O! rankos šventos prakaitais sulietos,
Ant darbų sunkių prasto kirvio dėtos.
Dievs tai už sostą rankas rūpestingas,
Sau aprinko vietą.

Nuo dykaujančių tolinasi Dievas,
Su darbininkais bovijas kaip Tėvas,
Gyven su tokiais, kurie prie jo šaukias,
Darbuose visados.

Žiūrėk, kokia laimė švento prasčiokėlio
Džiaugiasi Dievu, kaip savo vaikeliu,
Ant rankų nešioj, Dievą pilnavoja,
Kaipo akį savo.

Kad Jeruzolimoj iš akių pražuvo,
Kokiam liūdnume širdis Tavo buvo,
Ten puldinėjot, Jėzuso jieškojot,
Kaip du karveliu.

Liūdniausia pora tada čielam sviete,
Juozapas, Marija, ašaroms aplieti,
Širdims dūsavo, jieškodami savo
Mieliausio Sūnelio.

Atradę, kokią linksmybę turėjo,
Kaip daug ašarų saldžių ten išliejo,
Kada bažnyčioj skarbą ir linksmybę,
Trečioj dienoj rado.

O kad turėčiau rūpesčio bent dalį,
Jog griekais žudau perlą didei brangų,
Kokiam liūdnume turiu už tai būti,
Nutrotytas Jėzau.

Trotydamas loską, trotiju Jėzusą,
Ištraukė man Jį, ak, tuščia pagunda.
O! smūtkai bėdos, trotiju be gėdos,
Skarbą tą brangiausią.

Kad tiek gyvenčiau kaipo mažutėlis,
Iškados apverkt tos nebūčiau galįs,
Loską nutrotytą per taip daugel metų,
Iškada nesugrįžta.

Kaip Jeruzolimoj Juozapas tris dienas,
Taip smūtke Jėzaus jieškojau aš vienas,
Trys dienos liūdnos Jupozapui be Jėzaus,
Rodės kaipo amžiai.

Maloningiausias Patrone mirštančių,
Išmaldauk, idant prie smerčio galėčiau,
Už griekus savo, per užtartį Tavo,
Dievą permaldauti.

Dabar man paduok Jėzusą mieliausią,
Ir uždek širdį nors ugnia kaščiausia,
Idant bučiuočiau, ašaroms mazgočiau,
Kojas Jo švenčiausias.

O kad gailiuosi, Jėzusą atrandu,
Tą skarbą brangų širdyj mano randu,
Iš tos vietos išplėšti nei vienam,
Niekam nevelysiu.

O, Jėzau, skarbe širdies mano brangus,
Apšacavoti Tavęs negal dangus,
Tuštybės svieto tegul bus už nieką,
Tu skarbas tikriausias.

Už tas gerybes, o Juozapai brangus,
Tegul šlovina tave visas dangus,
Idant prie mūsų adynoj mirimo,
Teiktumeis pribūti. Amen.