Garbė būk Dievui

Garbė būk Dievui, kursai Mikolą
Aprinko sau jį už Arkaniolą,
Duodams galybę jam ant aukštybės,
Čielai iš tikros savo gerybės.

Ant vaisko Dievo tur vyresnybę,
Ant liucipieriaus didę galybę,
Kurį iš dangaus greitai išstūmė,
Ir ant prapulties amžinos nustūmė.

O kas, kaip Dievas kada ištarė,
Puikybę velnio žodžiu pavarė,
Stovėdams stipriai už garbę Pono,
Su visais tarnais trėmė šėtoną.

O kunigaikšti dangaus aukščiausio,
Galybė tavo garbės verčiausia;
Bažnyčios Dievo tu valdytojas,
Ir dūšių mūsų parėdytojas.

Aprenkam mes už patroną,
Nuo aukščiausiojo Kristuso Pono;
Priimk visus į savo apieką,
Mums griešniems duodams tikrą patieką.

Į Tavo brolius mes įsirašom,
Dėlto-gi drąsiai pagelbos prašom,
Idant vargingus mus tarnus tavo,
Laikyt malonėj teiktumeis savo.

Regi, kaip esam sunkiai suspausti,
Nuo neprietelių didžių prispausti,
Sviets, kūns ir velnias per savo vainą,
Neduod nei vienam laiko spakaino.

O kad labiausiai dėl kožno vieno
Ateis baisiausia smerčio adyna,
Pribūk vargingiems ant padėjimo,
Valandoj sūdo, ir prie mirimo.

Malonę didžią mums parodyti
Teikis, kad ateis Kristus sūdyti,
Idant per šventą užtartį tavo,
Griekus atleistų iš meilės savo. Amen.