O Aniole mano šventas

O Aniole mano šventas,
Iš tūkstančių šventų imtas,
Iš Aniolų milijonų,
Dievas skyrė man patroną.

O tu vienas tepririnktas,
Ir už sargą paženklintas,
Idant mane smertiname,
Sergėtumei kūne tame.

Didžiaus tave pavožoju,
Ir už visus šėnavoju,
Jog iš šimtų tu padarai,
Vienas vis man labai gerai!

Švents Aniole Sarge mano,
Kursai dūšią gerai ganai,
Nuo prapulties saugodamas,
O į dangų nuvesdamas.

Tu vadovai kožno vieno,
Kursai sergi naktį, dieną,
Rodai tikrai kelią tiesų
Į amžiną vietą šviesią.

Mane niekad neatstodams,
Nuo nelaimės apsaugodams,
Kaip juntantį, taip miegantį,
Sveiką, silpną ir mirštantį.

Kas aš esmu, ar ne molis,
Kurs su dūšia jau prapuolęs,
Kad ne ranka šventa tavo
Paduotų man loską savo.

O tą molį tu mylėki,
Ir didžiausiai jį sergėki,
Kaip žemčiūgą kokį brangų,
Kad nuvestumei į dangų.

Nors iš rojaus aš išmestas,
Bet nuo Tavęs neatmestas,
Kad drauge man tu esi,
Ir ik’ smerčio nepamesi.

Tu nuo Dievo apiekūnu,
Dūšios mano, kaip ir kūno,
Esi visad artimiausias,
Ant pagelbos skubingiausias.

Tegul tavo ta artybė,
Dūšios mano bus stiprybė,
Kad aš silpnas nepaslysčiau,
Ir į griekus neįbrisčiau.

O aš didžią tad malonę
Ir ne mažą dėkavonę,
Kaltas esu tau daryti,
Ir vis tavęs paklausyti.

Ką man teiksies prisakyti
Per įkvėpimus, pildyti
Gatavs visad Dievo valią,
Kurs mums davė tokią dalią.

Jog mes turim sargus šventus,
Iš tūkstančių šventų imtus,
Tegul bus tad pagarbintas,
Traicioj vienas Dievs šlovintas. Amen.