Saugok, Marija, mus tarnaičius Tavo

Saugok, Marija, mus tarnaičius Tavo,
Nes neprieteliai nemaž mus prigavo,
Liekorka esi ligoms suspaustųjų,
Teip ir nelaimei kūnų žūvančiųjų,
Gydyk loska savo.

Laimingas žmogus, kursai širdyj savo
Tur kančias Jėzaus ir sopulius Tavo,
Stiprus tas ginklas nuo dvasių piktųjų,
Saldžiausias vardas Karaliaus šventųjų,
Visiemis ir ant svieto.

Sveika būk Pana, loskos pilna Ponia,
Taip ir motina Tavo šventa Ona,
Kuriuos jūs turit’ apiekoje savo,
Tuos prakeiktieji niekad neprigavo,
Idant žūt’ ant amžių.

Iš viso svieto tu viena pagirta,
Viešpačiui Jėzui už Motiną skirta.
Kasdieną trokštam mes tavo malonės,
Vargų suspausti visi griešni žmonės,
O! Motina mūsų.

Pagirtas vaisius žyvato švenčiausio,
Kursai nešiojo gerybę brangiausią,
Pagirtos rankos, kuriomis kilnojai;
Pagirtos krūtys, kuriomis penėjai,
Sūnų Aukščiausiojo.

Kurie prie švenčiausio puola vardo Tavo,
Visuos reikaluos ir varguose savo,
Linksminki, o švenčiausia Pana,
Tegul tuos visus išgelb ir išgano
Dievas Atpirkėjas.

Kada norėsi, vis tai padarysi,
Ir laimingą smertį tarnams išprašysi,
Smerčio adynoj pribūk, o Marija,
Kuri jau danguj žibi kaip lelija,
O Motina Dievo.

Kas tuomet gelbės, einant ir pagelbės,
Iš kūno dūšias, kad velniai jas apstos,
Po kojų puolam liedami ašaras,
Pribūk, Motina, kad ateis vakaras,
Gyvenimo galas.

Apgink mus, Pana, nuo peklos tamsybės,
Būk pravadninke į dangaus linksmybes,
Neduok amžinai mums pekloj pražūti,
Išprašyk danguj su Tavimi būti,
Per amžius be galo. Amen.