Klausyk maldos mano

Klausyk maldos mano, Dieve maloningas,

Ir teatein balsas prie Tavęs verksmingas.

Negręžk veido savo nuo manęs liūdnojo,

Netolinkis mano priegados dienoje.

Bet tik nulenk ausį ant susimylimo,

O neapleisk mane dienoj suspaudimo,

Kada Taviep šauksiu sielvartuose savo,

Pribūk Tu man, Pone, su pagalba Tavo,

Kaipo dūmas, metai taip mano išnyko,

Visi kaulai mano, kaip pagalys liko.

Duonos nepamenu, širdis sopuliuose,

Išdžiūvau kaip šienas vasaros karščiuose,

Dėl didžios sunkybės ir dėl raudojimo,

Dėl baisio gailesčio ir dėl nuliūdimo.

Visas manyj kraujas taip labai išdžiūvo,

Kaulai krut su skūra, o kūnas pražuvo,

Lygus pelikonui esančiam giriose,

Lygus ir pelėdai aš esmu namuose;

Ne taipo nuliūdęs žvirblelis skundžiasi,

Kad šalin motina jojo tolinasi.

Iš to neprietelis linksmin širdį savo,

Ant asabos mano juokdams prisiekdavo,

O aš sotinausi pelenus sūdydams,

Ir ašaras gėriau už stalo sėdėdams,

Iš teisiausios Tavo rūstybės, o Pone,

Iškėlęs numetei į ašarų klonį.

Šešuolėčiui lygi gyvenimo diena,

Džiūstu kaipo žolė pavirsdams į šieną.

Didesnis Tu esi amžiui prilygintas,

Ir vardas bus Tavo ant amžių garbintas.

Tu Sionui duosi dar susimylimą,

Jau metas atėjo duod jam padėjimą.

Tavo tarnai širdį jau ant to pridėjo,

Mūrų ir pustynių jau pasigailėjo.

O taip visos šalys Viešpaties bijosis

Ir visi karaliai jam pasikloniosis.

Dėlto, jog Tu naujai miestą pataisysi,

Ir jo visą garbę atgal sugrąžinsi.

Ten jau nebepeiksi maldos pakarnųjų,

Širdies sutrupintos, ašarų karštųjų.

Tegul parašyta tikru aukso raštu,

Idant nesikenktų visų amžių kraštu,

Ta neiškalbėta Viešpaties galybė,

Ir neišsakyta Jo didė gerybė.

Nes ant dangaus Ponas, aukštai ten sėdėdams,

Teikės nusileisti ant žemės veizėdams,

Kad verksmą išgirstų žmonių apkaltųjų,

Ir smerčiop išduotus gintų nekaltųjų.

Idant ant Siono teisiojo garbintų,

Ir Jo Jeruzalem sylą išpažintų.

Tuomet, kada visi žmonės kožno stono,

Bus surinkti drauge, garbindami Poną.

Norint keliais mane ilgais nuvargino,

Gyvastį mano verksmais patrumpino,

Vienok šaukiu, Pone, per gerybę tavo,

Neduok žmogui mirti pusei amžiaus savo.

Tu Dieve amžinas, Tu dangų sutvėrei,

Žemei ir vandenims Tu kraštus užvėrei.

Vienok tai vis praeis, o Tu ant didžiųjų,

Dieve, taip pateksi amžių amžinųjų.

Tai vis pragaiš, kaipo ploščius lopyts piktai

Ir atsimainysiąs, bet Tu, Pone tiktai,

Metais nepabaigsies, kur amžinai esi,

Tenai ir viernuosius savuosius nuvesi. Amen.