Dieve, gynėji mūsų Visagalis

Dieve, gynėji mūsų Visagalis,
Esi nuo amžių, jaučia visos šalys.
Dar nestojosi kalnai ant to svieto,
Kur dangus yra, tuščia buvo vieta.

Kad Tu jau buvai savojoj galybėj,
Esi ir būsi ik amžių amžybėj.
Vargstantį žmogų kaskartą naikini,
Kasdieną ano metus nutrumpini,

Ant galo liepi duobėj atilsėti,
Tūkstantį metų su savim padėti,
Amžiai mažesni ir už dieną randas,
Labiaus mažesni ir už nakties valandas,

Žmogus kaip vanduo pakalniui nueita,
Ir kaipo sapnas bėga metai greitai;
Lygus yr žolei, kuri žydi dieną,
Potam pasijunt apversta į šieną.

Taip mes ir savo karštoje tuštybėj,
Vystam ir džiūstam Tavojoj smarkybėj.
Po akių turim mūsų neteisybes,
Tau žinomos yr slapčiausios piktybės,

Taip greitai žūstam rūstybėje Tavo,
Kaipo iš burnos leidžiam žodžius savo.
Septynias dešimtis metų seni žmonės,
Tvirtas jei kas tur dešimtis aštuonias,

Ir dar tą truputį dienų vargai maišo,
Maž ką pajutom, štai metai išgaišo.
Kas Tavo, Dieve, permanys rūstybę,
Kas Tavo paims baimę ir baisybę,

Dienas duok mumis skaityti mokėti,
Duok mums išmintyj bent įsimylėti.
Veizėk, o Pone, ant Tavo krikščionių,
Tavo rūstybė taip ilga ant žmonių.

Parodyk savo mums mielaširdystę,
Sotink mus vaisium per geradėjystę.
O mes, kaip ilgai Tau, Dieve, tarnausim,
Nėjokio pikto niekad nejausim.

Už mūsų vargus duok dienas linksmybės,
Tegul datirsim malonės gerybes.
Ant tarnų akia žvilgterėk meilinga
Ir sūnui sulauk malonę gausingą.

Būk mums malonus, Dieve, visad garbus,
Rėdyk ir laimink mūsų, Pone, darbus,
Idant per Tavo rėdymą brangiausią,
Apturėtumėm linksmybę gražiausią. Amen.