Tave visados mes išpažinsime

Tave visados mes išpažinsime,
Stebuklus Tavo svietui apsakysime,
O tu pats, Dieve, padėsi visuose
Mūs reikaluose.

Kad bus prie galo metai privaryti,
Viešpats kalb: svietą ateisiu sūdyti,
Tenai mokėsiu gerai teisingiemsiems,
Piktai kaltiemsiems.

Bus sutirpinta žemė su žmonėmis,
Ant savęs anuo laiku esantiemis,
Bet tie par mane stulpai pasilpninti,
Bus patvirtinti.

Sakau, piktybes daryti palaukite,
Nei ragą jūsų puikybės kelkite,
Piktai prieš Dievą savo kalbėdami,
Aną peikdami.

Nieks negaus šlovės iš užtekėjimo
Saulės, nei anos ik užsileidimo,
Nei įgys niekas nuo kalnų aukštybės,
Tikros gražybės.

Dievas būdamas valdytoju svieto,
Vieną pažemin, antram aukštą vietą
Paduod, sodindams linksmybės pilnuose
Gyvenimuose.

Dievas tur rankoj indą pripildytą,
Bet duodams vyną tenai primaišytą,
Tą pabjaurinti žmones piktybėmis,
Gers su mielėmis.

O aš amžinai Tavo apsakysiu
Garbę, neteisių ragus aplaužysiu,
Tad ims neteisius iš malonės tavo,
Apginklą savo. Amen.