Dieve, o Dieve mano

Dieve, o Dieve mano, kaip tiktai keliuosi,
Tuojaus su malda mano aš Taviep metuosi.

Dūšia trokšta ir kūnas Tavęs, Dievo savo,
Geidžia žiūrėt ant šlovės švento veido Tavo,

Norint gyvenu viduj smilčių nevaisingų,
Norint vanduo neteka, vienok maloningu.

Ale taip man yr gerai, kaipo būčiau Tavo
Bažnyčioj ir altorių rasčiau akims savo.

Mielaširdystė Tavo didžiaus palinksmina,
Nekaipo gyvenimas, dėlto išpažino,

Dūšią mano, Viešpatie, kada keliu savo,
Rankas Taviep, trokšdamas visad garbės Tavo.

Ir saldžiausi valgymai taipo nepatinka
Kūnui, kaip dūšiai malda, kurią sau aprinko.

Viduj nakties ir aušroj Tave minėdama,
Kaip savo apgynėją visad šlovindama.

Po sparnais Tavo būdams vargo nedatirsiu,
Linksmybę duos man Viešpats, kolei nenumirsiu.

Ant Tavęs pakel visad dūšia akis savo,
Nes man nupulti ranka nedaleisi Tavo.

O tie, kurie ieškojo mano nupuolimo,
Neužilgo apturės patys apgavimą.

Pabengs tą gyvenimą per nelaimių smertį,
Ir kaulai jų nuo žvėrių bus laukan išberti.

Karalius turėdamas viltį Dievop savo,
Bus linksmas, darys šlovę, kurie prieštaravo.

Ant ano prisiekdami jo apmeluotojai,
Nuo baimės tylės visi šlovės plėšytojai. Amen.