Susimilk ant manęs

Susimilk ant manęs, Dieve maloningas,
Puolu kojop Tavo, žmogus sielvartingas!
Pasigailėjęs manęs, atleisk man piktybes,
Apmazgok, apvalyk manąsias bjaurybes.

Žinau, esmi griešnas, tai Pone, matau saviep,
Ir Tau jau žinoma, bet ir loska Taviep,
Ant susimylimo, kad žodžiuose savo,
Teisus būtum rastas ir sūduose tavo.

Nes motina grieke žyvate pradėjo,
Ir nusidėjimų penu papenėjo.
Tu myli teisybę ir duodi tikriemis,
Ir turtus išminties apreiškei tokiemis.

Šliek mane hizopu, o būsiu čystesnis,
Numazgok, o stosiuos už sniegą baltesnis.
Pone, balsą girdėt duok tavo gerybės,
Ištušinti kaulai pilni bus linksmybės.

Atgręžk veidą savo nuo mano bjaurybės,
O piktybes mano išrink iš gerybės.
Sutverk širdį čystą, o Dieve galingas,
Ir naują duok dvasią man, Pone meilingas.

Neatkreipk nuo manęs šventą veidą Tavo,
Ir dvasios nuo manęs neimk šventos savo.
Sugrąžink man, Pone, pirmąsias linksmybes,
Ir dvasia geriausia patvirtink silpnybes.

Būdams iš priepuolio tokio išvaduotas,
Būsiu neteisiemis ant paveikslo duotas,
Apie meilę tavo kad nieks ne’bejotų,
Bet griekus pametęs prie Tavęs pristotų.

Teikis gelbėt mane iš to prakeikimo,
O liežuvis mano duos Tau garbinimą.
Atverk lūpas mano, kad Tave galėčiau
Garbint, šlovint, Tavo vardą, Pone, mokėčiau.

Duočiau Tau apierą, bet Tu nemeilauji,
Nes tokių dovanų Tu nereikalauji,
Myl Dievas apierą dvasios sutrupintos,
Ir dūmą pakarnią širdies nužemintos.

Teikis, Pone, paveizėt akims meilės savo,
Ant viernųjų žmonių, taipog miesto Tavo,
Tenai Tau dovanas šventas ir teisingas,
Dėsim ant altoriaus amžinai meilingas. A.