Karaliau dangaus

Karaliau dangaus, šaukia tarnas Tavo
Prie Tavęs, Pone, o Tu veidą Savo
Neslėpk nuo manęs, nedėk tarp žūstančių,
Žemėj einančių.

Išgirsk, o Pone, tas maldas pakarnias,
Kurias prie Tavęs siunčia Tavo tarnas.
Su ašaromis keliu rankas savo,
Prie loskos Tavo.

Nelygink, Pone, mane su piktaisiais,
O nepražudyk drauge su griešnaisiais,
Kurie liežuvyj savo tur saldumą,
Širdyj kartumą.

Užmokėk, Pone, Tu pats visiems tokiems,
Pagal jų darbus atiduok algą aniems.
Tegul malonę, kaip yr užtarnavęs,
Ima nuo Tavęs.

Kur nenor suprast šventos rodos Tavo,
Kad aną kėlė Pons iš meilės savo,
Ir dėlto kožną tokį nelaikysi,
Bet pražudysi.

Ponui būk garbė, kurs išklauso maldą,
Jis sargas mano, mane rėdo, valdo,
Tamui kloniosiuos dūšių geradėjui,
Savo gynėjui.

Garbė Dievui, jog iš malonės didės,
Priėmė mano meldimą išvydęs,
Tą mano širdis už tiesą pažino,
Jog mane gina.

Turėk apveizdoj, Tėve maloningas,
Išrinktas Tavo dūšeles teisingas.
Valdyk amžinai iš savo malonės
Išrinktus žmones. Amen.