Dieve, kodėl man sunkybę daleidai

Dieve, kodėl man sunkybę daleidai,
Pabengoj mano kodėl-gi apleidai,
Nemielas svietas gyvasčiui verksmingam,
Nėr ko nusitvert žmogui sielvartingam.

Per čielą dieną šaukiau, Pone, Taviep,
Tu mano maldų neleidi prie savęs,
Per naktį šaukiu, bet mano šaukimas,
Nepermaldaus, į ausis neimas.

Bet Tu, Pone, o Pone geriausias,
Tu gyventojas ir sargas budriausias
Miesto švenčiausio, iš kur tarnaudami,
Tau balsais gerais gied nepaliaudami.

Sentėviai mūs Taviep, Pone, dūsėjos,
O visad prie Tavęs gerai aniems dėjos,
Kad Tavęs šaukė, giedojo, maldavo,
Tau tikėdami jie neapsigavo.

Bet aš kas esmu, kuom dabar stojausi,
Ne žmogus, bet aš kirmėlė mažiausia,
Per vargus stojas žmogus išjuokimu,
Tarp prastų žmonių pilnas papeikimų:

Visi išjuokia, galvoms linguodami,
Suraukia nosis, burnas kraipydami.
Dievas jį tegelba, nes Anam tikėjo,
Teišvaduoja, jog Jį numylėjo.

Tad kad žyvate motinos krutėjau,
Prie krūties būdams meilę apturėjau:
Dar vystykluose troškau būti Tavo,
Apsirinkau Tave Dievu tikru savo.

Neatmesk, Dieve, mane dūsaujančio,
Reikale mano Taviep šaukiančio,
Smertį po akims baisiai sunkų kenčiu,
Nėra už mane rankos pakeliančių.

Iš visur vilkai, baisūs ir pasiutę,
Jau mane veršiai apspito sutukę.
Žandus išžiojo ant manęs baisingus
Kaipo levas baisus žvėris lupdams gyvus.

Paplūdęs esmu, kaip vanduo tvanuose,
Neliko kaulai savo sąnariuose.
Kaip vaškas tirpsta nuo saulės spindulių,
Taip mano širdis gaišta nuo skaudulių.

Tvirtybė visa ir syla prigimta,
Išdžiūvo kaip šukė išdeginta.
Žodis maniep pusiau jau yra užvertas,
Grabas akyse stovi jau atvertas.

Užpuolė mane kaip šunys piktieji,
Neteisūs rados žmonės nelabieji,
Kojas man, rankas kad mušti sudėjo,
Per skūrą kaulus paskaityt galėjo.

Pasilinksmino, akis sau priridė,
Išvydę labai kančią mano didę.
Ir rūbus mano į dalis dalijo,
Per mestą burtą čielą apturėjo.

Tu patsai, Pone, manęs neatstojai,
Tu mano galią, o Dieve, saugojai.
Meciaus aštriojo ir levų baisiųjų,
Gink mane nuo žvėrių vienragių smarkiųjų.

Tave šlovinsiu su viernaisiais savo,
Viduj bažnyčios kelsiu garbę Tavo.
O kurie Ponui su baime tarnauja,
Namais Jokubo vadintis neliauja,

Garbinkit Poną, Jam šlovę darykit,
Širdyse savo su baime laikykit.
Jisai nepeikia maldos nužemintų,
Niekad netremia Jisai maldų šventų.

Verksmą išgirdęs, davė maldai vietą,
Dėlto garbinsiu Jį ant viso svieto,
Viduj bažnyčios ir prie Jo viernųjų,
Netruksiu atduot Jam maldų savųjų.

Privalgįs žmonės badu išalkinti,
Visokie ten bus sočiai pasotinti.
Eis Ponui garbė nuo Jo ieškančiųjų,
Jų širdis gyvens amžiu didžiausiuoju.

Svietas susipras ir išvys teisybę,
Žemė apsakys to Pono gerybę.
Visos giminės atiduos Jam maldą,
Jo ir viršumui, nes Jis svietą valdo,

Bagočius žemės sėdės už Jo stalo,
Iš geros valios tarnaus Jam be galo.
Kurį tikt norint nešioja ta žemė,
Ponui duos garbę po Jo užgimdami.

Taip iki galo pakol svietas svietu,
Kada į rankas viens antram padėtų.
O taip per amžius tarp savęs dūmodams,
Pono gerybę šlovins neperstodams. Amen.