Puiki išmintis

Puiki išmintis didei padūkusi,
Ir ant meilės savo yra apjakusi,
Jog Dievo ikšiol nenori pažinti,
Kuris mus žada danguj išaukštinti.

Nerasis niekas prieš Tą Dievą kitas,
Per kurį stotus dangus padarytas.
Tasai pats Dievas skaistei žibantėmis,
Aprėdė dangų iškeltą žvaigždėmis:

Diena visados naktį sekiodama,
Taipo ir naktis dienai atstodama!
Pažvalga Dievo aiškai mums parodo,
Tai dangus svietui vis pažinti duoda.

Tam kožnas žmogus išmintyj priėjęs,
Apie tuos daiktus dūmoti pradėjęs,
Reg, kaip spindulys dangaus krutinasi,
O stebuklingai šalimis vertasi.

Taipo spinduliais apšvies visą svietą,
Saulė bėgdama per paprastą vietą,
Kaipo iš gilumų ant žemės kildama:
Pasirodosi, orą ramindama.

Paliek per savo greitą tekėjimą,
Aną milžiną kelt ant skubėjimo,
Kad bėg tenai, kur jau dovana padėta,
Pergalėtojui guli pažadėta.

Išein ant svieto iš užtekėjimo,
Užpuol ant krašto ik užsileidimo,
Nerandas vieta ant svieto platybės,
Kur neklotųs jos spindulių gražybės.

Bet tokia eilė stebuklų žmonėmis
Nėra stebuklais aiškiai regintiemis,
Kaipo garbingas Dievo įstatymas,
Gręž saviep dūšias kaip nors išmanymas,

Viešpats per savo stebuklus teisingus,
Daro vaikelius labai išmintingus.
Linksmin mums širdis Viešpaties teisybė,
Prisakymas Jo akims duod šviesybę.

Baimė Viešpaties žodyj užrakinta,
Ir bus per amžius nuo visų atminta.
Žodis Viešpaties žodyj užrakina,
Saviep atmainos niekados nežino.

Medus neįgys taip didžios saldybės,
Žemčiūgai, auksas negaus tos brangybės,
Tą tad teisybę pildo tarnas Tavo!
Tu atpildymą duok iš meilės savo.

Kaltybes kas gal visokias atminti,
Tu iš paslapčių mane apteisinti,
Gali piktybes naikint, o čystybę
Gausiu, duok nutrint didžiausias bjaurybes.

Potam stosis jau mano giedojimas,
Taipo galingas širdies dūmojimas,
Tau bus tinkąs, o palinksmintojau,
Pašalpa mano, o Išganytojau. Amen.