Ėmėm nuo Dievo

Ėmėm nuo Dievo dovaną nemažą,
Jam giesmę linksmą, Jam triumpą gražų
Darykim visi nuo seno pradėtą
Per visą svietą.

Išrinkti žmonės, kad giriomis ėjo,
Į Palestiną, anuos tad penėjo,
Iš dangaus duodams per savo gerybę,
Manos saldybę.

Papen mus kūnu, girdo krauju savo,
Kuriuos per smertį sunkiai atvadavo
Vesdams į amžiną linksmybę žmones,
Iš verksmo klonės.

Karštai ant dangaus giesta Serapinai,
Ir išmintingai gied Jam Kerubinai,
Aniolų pulkai, šventas, šventas tarė,
Garbę Jam darė.

Ir mes savo širdį pakeldami čystą,
Už Jo tą meilę garbinkim Jėzusą,
Kursai po ženklais pats save paliko,
Mumis įtiko.

Įstatė stalą pakviestiemis naują,
Po ženklo duonos duod kūną ir kraują,
Duod ir Dievystę savo Jėzus mielas,
Duonoje čielas.

Kaip pelikonas vaikus penėdamas,
Miršt kraują savo dėl anų liedamas,
Taip Jėzus žmogų, kad krauju ir kūnu
Pen, myl, kaip sūnų.

Sveikas, o! Jėzau, kursai mumis tuose
Duonos ir vyno likaisi ženkluose,
Tau duodam garbę ir šlovę visokią
Už meilę tokią.

Duok svietui, Jėzau, tas dovanas Tavo,
Priimt ant dūšios išganymo savo.
Duok Tave danguj sotiems nuo to stalo
Garbint be galo. Amen.