Duok man Jėzau gedėjimą

Duok man Jėzau gedėjimą,
Ant sopulių išsakymo,
Marijos Motinos Tavo.

Kuri tuometu kentėjo,
Kada ant kryžiaus regėjo,
Tave mielą Sūnų Savo.

Stojos po kryžium Motina,
Kurs aną labai vargino,
Nes ant to Sūnus kybojo.

Veiz, ant jo akis keldama,
Pagalbos dangaus laukdama,
Nuo Dievo šlovingiausio.

Potam šauk prie Sūnaus savo,
Kad sunkiai širdis dūsavo,
Geisdama džiaugsmą gauti.

Sūnau! tegirdžiu raudantį,
Aš Tave saviep kalbantį,
Teikeis su manim kalbėti.

Girdžiu jog latrą laimini,
O! Motinos neatmeni,
Ką esmi nuvarginta.

Išvysk Tu mano silpnybes,
Širdies karštį ir baisybes,
Ką aš kenčiu nuliūdusi.

Ištark man žodį meilingą,
Tad perstosiu būt verksminga,
O džiaugsmą galėsiu gauti.

Jėzau, ant kryžiaus būdamas,
Motinos vargus jausdamas,
Pats baisesnius dar jautė.

Jog kentėjo sopulingai,
Nekalbėjo maloningai,
Mieliausiai Motinai savo.

Viena kalba nestojosi,
Nei valanda atradosi,
Dėl sopulių didžių gana.

Dėlto jai žodį ištarė,
Kuriuomi verksmą padarė,
Žmona, štai Jonas, Sūnus Tavo!

Ir mokintiniui kalbėjo,
Jonui, kurį Jis mylėjo,
Imk ją už motiną savo.

O Pana tai išgirdusi,
Stojos pusiau apmirusi,
Dėlei baisio nuliūdimo.

Per Tavo kančių smarkybes,
Jėzau atleisk mums kaltybes,
O! duok dūšioms išganymą. Amen.