Jėzau mielas, kaip Tu klūpai
Aprašymas
*) Instrumentai = visokie įrankiai dėl kankinimo Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.
Jėzau mielas, kaip Tu klūpai, darželyj sukruvintas,
Tenai Aniols smūtną tiešyja, iš kur sviets linksminas,
Pribūk Jėzau, pribūk Jėzau, pribūk Jėzau meilingai,
Myliu Tave širdingai.
Ten ant maldos taip pakarnios, kruvins prakaits varvėjo,
Aniols su kieliku kančios patiešyti skubėjo,
Pribūk Jėzau, pribūk Jėzau, pribūk Jėzau meilingai,
Myliu Tave širdingai.
Judošius po Jeruzolimą, visą naktį bėgiojo,
Priežasties smerties Jėzuso neteisingai ieškojo,
Pribūk Jėzau, pribūk Jėzau, pribūk Jėzau meilingai,
Myliu Tave širdingai.
Kaip vilks baisus prisiartin prie avelės spakainios,
Ir šventvagiškai pabučiavęs, išduod ant baisios kančios;
Pribūk Jėzau, pribūk Jėzau, pribūk Jėzau meilingai,
Myliu Tave širdingai.
Rankas šventas su virvėmis, kotai smarkiai surišo,
Taip, jog kraujs per nagus bėgo iš didžio suveržimo.
Velk per upę, velk per upę, velk per upę Cedrono,
Mūsų mieliausią Poną.
Tęsė anie kotai Jėzų kruviną iš Cedrono,
Vedė greitai pas Ainošių, mūsų mieliausią Poną,
Skubin Jėzų, skubin Jėzų, skubin Jėzų mieliausią,
Atpirkėją brangiausią.
Kaip atvedė prie Ainošiaus, sukruvintą Jėzusą,
Dėl ištarto žodžio vieno, su geležine rankmauste mušė.
Draud Jėzusą, draud Jėzusą, draud Jėzusą kalbėti;
Duok mums Tave mylėti.
Išved į vidurį dvaro, užriš akis Jėzuso,
Muš kumštėmis ir lendrėmis, liep sakyti kas muša.
Kenti Jėzau, kenti Jėzau, kenti Jėzau sunkybes,
Tas už mūsų kaltybes.
Sunkias kančias nukentėjai, prie bedievio Ainošiaus,
Dar baisesnes piktybes prie nelabo Kaipošiaus.
Kenti Jėzau, kenti Jėzau, kenti Jėzau geriausias,
Atpirkėjau brangiausias.
Sunkią nakvynę turėjai, įstumtas į pivnyčią,
Kurių kančių ik šio laiko, neišreiškė bažnyčia.
Sunkias kančias, sunkias kančias tu kentėjai pivnyčioj
Nedrens sakyt bažnyčioj.
Kaipošius nuo savo sūdo, liep vesti prie Piloto,
Pilotas išklausinėjęs, siuntė Jį pas Erodą.
Kenti Jėzau, kenti Jėzau, kenti Jėzau sunkybes,
Tu už mūsų kaltybes.
Prašo Erodas Jėzuso: parodyk čion stebuklą.
Jėzus regėdams nevertą, atsakymo neduoda,
Nėra vertas, nėra vertas, nėra vertas to darbo,
Iš Pono Dievo skarbo.
Erodas Jėzų apvilko, išjuokdams rūbu baltu.
Per tą rūbų apvilkimą, daro Jėzų nekaltu.
Bet Erodo, bet Erodo, bet Erodo didybė
O Jėzaus nekaltybė.
Žydai tada išjuokdami; vedė Jį nuo Erodo,
Prie to pagonies Piloto, Poną savo ant sūdo.
Dyvną piktą, dyvną piktą, dyvną piktą Jam darė,
Jėzų prievarta varė.
Kaip atvedė pas Pilotą, į priesienį pastatė,
Kotai į vidų suėjo, Pilots Jėzų pamatė.
Vadin Jėzų, vadin Jėzų, vadin Jėzų į vidų.
Įved aną du žydu.
O! mieliausias Jėzau mano, daugel Tu čion kentėjai!
Kad visi žydai nukryžiavoti šaukti pradėjo.
O! kas čionai, o kas čionai negailėtųsi Jėzaus,
Ant smerčio jau gatavo!
Pilotas nekaltą Jėzų, sūde savo atrasdams,
Katrą norit išvalnysiu? jiem ant valios duodams.
Žydai šaukė: Barabošių! Barabošių! išvalnyk,
Jėzų ant smerties sūdyk.
Pilots rankas numazgojęs darė save nekaltu,
Atduodams žydams ant valios, išsiaut iš rūbų baltų.
Liep nuplakti, liep nuplakti, liep nuplakti ik valios,
Dėlei mūsų sauvalios.
O! kotai bedieviškiausi šoko tad ant Jėzuso,
Ved prie stulpo kuoveikiausiai, smarkiai rankas pririša.
Muša, plėšo, tąso, trauko, ant taip baisios koronės,
Jėzus kent iš malonės.
Šešis tūkstančius Jam plėgų, šešis šimtus uždavė,
Šešis dešimtis ir šešis, muša Jėzų kuo gavę,
Kenti Jėzau, kenti Jėzau, kenti Jėzau sunkybes,
Dėlei griekų daugybės.
Marios Kraujo ištekėjo, iš jo kūno švenčiausio;
Per tą baisių nuplakimą, Atpirkėjo brangiausio;
O Pilotai, o Pilotai, o Pilotai tau gana,
Plakti Jėzusą Poną.
Dėlei didžio skaitliaus plėgų, smarkūs kotai pailso,
Tiems pailsus, kiti plakė, atsilsėję vėl plakė.
Plakė visą instrumentais, *) plakė Jėzų mieliausią,
Atpirkėją brangiausią.
Kraujuos savo paplūdo, atrištas tad nuo stulpo,
Dėlei taip baisaus plakimo merdėjo ten ir alpo.
Suronytas, sukruvintas, nėr kad Jo kas gailėtų,
Kančiose patiešytų.
Gailėk žmogau Pono savo, ašaroms apsiliedams,
Perstok piktų papratimų, marias kraujo regėdams.
Nes dėl tavo išganymo, taip kentėjo Dievs tavo,
Vis iš malonės Savo.
Žydai po to nuplakimo, neatbojo ant kraujo,
Pin karūną iš erškėčių, kankina Jėzų iš naujo.
Atmink dūšia, atmink dūšia ant taip stošnios koronės
Jėzus kent iš malonės.
O! budeliai pikčiausiejie Jam karūną nupynė,
Iš erškėčių labai dygių, ir ant galvos uždėjo.
Spaudž karūną, spaudž karūną, spaudž ant galvos Jėzuso,
Veizėk o griešna dūšia.
Tūkstantį ronų padarė, kad karūną uždėjo,
Akys ir ausys švenčiausios kraujais Jo užvarvėjo,
Dėlei griekų žmogau tavo, kenčia Jėzus sunkybes,
Dyvnų kančių daugybes.
Per karūnos uždėjimą, kraujo daug ištekėjo,
Trys tūkstančiai kraujo lašų iš galvos išvarvėjo,
Atmink žmogau, atmink žmogau, ant taip baisios koronės:
Kentėjo iš malonės.
Galva Jėzaus mieliausiojo, taip baisiai suronyta,
Dygiais erškėčių baisiausiais, ik smegenų perverta.
Kenti Jėzau, kenti Jėzau, kenti Jėzau sunkybes:
Baisių kančių daugybes.
Po karūnos uždėjimo, išvelk iš rūbo balto,
Kaipo kokį piktadėją, drasko Jėzų nekaltą,
Mielas Pone, mielas Pone, mielas Pone už žmones,
Kenti vis iš malonės.
Apvilktas raudonu rūbu, rankoj lendrę turėjo,
Žydai prieš jį priklaupdami, sveikas karaliau tarė:
Išjuokdami muš, Jėzusą mieliausią,
Atpirkėją brangiausią.
Pilots po tų baisių kančių, praded žydams kalbėti:
„Šitas žmogus nuvargintas, meldžiu susimylėti.“
Žydų piktums, žydų piktums, šauk kad nukryžiavotų.
Ir ant smerčio išduotų.
Pilots pagal žydų valios, ant smerties apsūdijo,
Ir dekretą rašė, kaipo žydai liudijo.
Dėlei žydų, dėlei žydų valios, vis tai padarė,
Jėzų ant smerčio varė.
Liepė tarp dviejų latrų Jį ant kryžiaus prikalti,
Ir ant kalno Kalvarijos aukštai Jėzų pakelti.
O! griešninkai, o griešninkai, dėl tavo išganymo,
Jėzų ant smerties varo.
Ak, žemčiūge Jėzau brangus, kaip Tau sunki kelionė,
Neši kryžių labai sunkų, priimk ir mane Pone.
Kad galėčiau ir padėčiau nešti kryžiaus sunkybę,
Dėlei dūšios lengvybės.
Toj kelionėj nešdams kryžių, sutiko ir Motiną,
Kuri Tave, Jėzau brangus, ką tiktai pažino,
Suronytą, sukruvintą, su karūna erškėčių,
Ir su kryžium ant pečių.
O, kad prie Sūnaus prieiti, kotai Jos neleido,
Merdėdama iš gailesčio, parpuolė ten ant veido.
Ein verkdama ir alpdama, paskui Sūnaus mieliausio,
To žemčiūgo brangiausio.
Per bromą Jeruzolimos Jėzų gvoltu išvarė,
Kokias kančias išmislijo, tokias ir tenai darė.
Mindžiodami, spardydami ir kumstėmis mušdami,
Už plaukų draskydami.
O! kad apalpo nešdams kryžių, veizėk ką žydai daro,
Simoną Cireneušą nešti drauge privaro.
Kad kelionėj nenumirtų, to bijojos Piloto,
Dėl dekreto išduoto.
Trečią kartą kad parpuolė, veidas į žemę įsmego,
Budeliai kaip baisūs vilkai muša Jėzų nekaltą,
Drasko, plėšo, tąso, traukia į paženklintą vietą,
Nuo Piloto užduotą.
Kaip atvedė Jį ant kalno, kurį vadin Golgotu,
Rūbus su kraujais nuplėšė, prišokusiu du kotu.
Gailėk žmogau, gailėk žmogau, gailėk žmogau Jėzuso,
Kurs kentėjo dėl mūsų.
Šitai, kurio valdžioj vanduo, vėjai, žemė ir dangus,
Visas ronomis apdengtas, nepažinti jog žmogus.
O! griešninkai, tai dėl tavo Diev’s daro išganymo,
Beng savo gyvenimą.
Čionai kotai rodą daro, kaip ant kryžiaus prikalti,
Ir pagal Piloto valios, su kryžium pakelti.
Raudok dangau, raudok žeme, raudok dūšia kiekviena,
Smerties Jėzuso Pono.
Kada kotai bedieviai, suėjo jau primušti,
O kiti ant primušimo ėmė ir skyles gręžti.
Jėzau mielas, Jėzau mielas, kokį Tau čion patalą,
Žydai daro ant galo.
Kaip tykus Avinėlis atsigulė ant kryžiaus,
Daro apierą brangiausią ant kryžiaus altoriaus.
Dieve Tėve! Tėve mano priimk gyvą apierą,
Šitai Sūnus Tau daro.
Ak! mieliausias Jėzau mano, ant kryžiaus gulėdamas
Daveis Save kryžiavoti, į dangų veizėdams.
O Pilote, o Pilote, tu Jėzusą sūdyjai,
Ir ant dūšios blūdyjai.
Tuo laiku baisūs budeliai, vienas ranką prikalė,
O! kad mieravo ir antrą: nepripuolė į mierą.
Užner virvę, trauk į vietą, pakol gyslos trūkėjo,
Visas kūnas drebėjo.
Taip ir su kojomis darė: traukė virvę užnėrę,
O kad pritraukė į vietą; abi kojas pervėrė,
Stato kryžių, met į duobę, visa žemė drebėjo,
Pono savo gailėjo.
Veizėk dabar griešnas žmogau, ant to kryžiaus aukštybės,
Kokius čionai kenč sopulius už tavo neteisybes,
Idant tave išganytų, apleidęs sostą dangaus,
Kenčia kančias ant kryžiaus.
Verkė Pana Sūnaus savo, regėdama mirštantį,
Su Jonu ir Magdelana, po kryžiumi alpstanti,
Verkė visas sutvėrimas, Pono savo gailėjos,
Žydai vieni stebėjos.
Kad ant kryžiaus Atpirkėjas, sopuliuose merdėjo,
Latrus taipogi prikaltus šalia savęs regėjo.
Žydai dėl jo išjuokimo, latrus tenai kabino,
Dievą aniems lygino.
Vieną latrą pakabintą bluznyjantį girdėjo,
Antram už griekus gailenčiam tuojau Rojų žadėjo.
Atmink Jėzau, atmink Jėzau, ant šio svieto vargstančių,
Išganymo trokštančių.
Nėr kam Jėzau mano brangus, kad kas Tavęs raudotų,
Apie baisius kentėjimus, nėra kad kas dūmotų,
Atmink dūšia, atmink dūšia, ant Sutvertojo savo,
Kurs tave atvadavo.
Septynis žodžius ant kryžiaus kybodams iškalbėjo,
Motiną Jonui atdavė, Jons Motiną tiešyjo.
Būk ir mūsų, būk ir mūsų, prašom Tavęs Motina,
Paskutinę adyną.
Pagal žodžių švento Rašto ant to kryžiaus kybodams,
Pagal žodį „trokštu svieto išganymo“ numirdams,
Žydai čionai išjuokdami, padavė Ponui mūsų,
Tulžį ir su uksusu.
Kada Raštas išsipildė, visas kančias pabengė,
Mirdamas Jėzus ant kryžiaus, galvą savo nulenkė.
Šauk verkdamas ir mirdamas Dieve Tėve po kančios,
Priimk dūšią į rankas.
Galvą žemyn kad nuleido, po kryžiumi stovintį
Motiną ir Joną iš gailesčio alpstantį.
Jonui Motiną atdavė, Jons Motiną tiešyjo,
Pono savo gailėjos.
Raudok čielas sutvėrime Pono savo kasdieną,
Šitai, kurs tave sutvėrė, miršt ant kryžiaus šiandieną.
Sopuliuose šauk prie Tėvo, Dieve Tėve! į rankas
Priimk dūšią po kančios.
Baisūs ženklai pasirodė, kad ant kryžiaus merdėjo,
Saulė temo, uolos plyšo, visa žemė stebėjos,
Numirėliai atsikėlė, visas svietas dyvijos,
Kad tie ženklai jovijos.
Toj adynoj pagal raštą, valė Tėvo išsipildė,
Kurioj žemę didžiais smutkais, dangų verksmu pripildė.
Toj adynoj žmogui griešnam vartus dangaus atdarė,
O pragarą uždarė.
Pilots titulą parašė ir ant kryžiaus pastatė,
Kurį eidami pro šalį daugel žmonių pamatė:
Jėzus Nazarenskas, karalius žydų, skaitė aną žydiškai,
Grėkiškai ir lotyniškai.
Potam į miestą grįždami žydai vieni bluznyjo,
Kiti sako, jog nekaltai žmogų tą užmučyjo.
O! brangiausias, nekalčiausias, atpirkdams savo žmones,
Numirei iš malonės.
Potam kareiviai atsiųsti latrams blauzdas laužyti,
Jėzų mirusį išvydę: nebedrįso daužyti.
Tiktai Longinas kareivis šoną šv. perdūrė,
Širdį Jėzaus atvėrė.
Iš tos ronos kraujas, vanduo, ant žemės išvarvėjo
Ir ant akių nereginčio Longino užtekėjo,
Per tą kraujo užtiškimą, tuojaus aklas regėjo,
Į Jėzų įtikėjo.
Verkė Pana veizėdama, ant to kryžiaus aukštybės,
Kūną nuo kryžiaus nuimti neturėjo galybės.
Nuo Piloto Juozaps prašė pavelyti nuimti,
Ir į grabą įdėti.
Nikodems meilingas žmogus, žada Jėzų nuimti,
Kūną nuo kryžiaus žadėjo ir į grabą įdėti.
Nuimdami karčiai verkė, Pono savo gailėjos,
Jo kantrybėmis stebėjos.
Verkė Pana Sūnaus savo ant rankų turėdama,
Į nuometą kad vyniojo, ronas bučiavo alpdama.
Verkė lygiai Magdelana, jog numirė jos Ponas,
Mostimis tepė ronas.
Verkė tenai veizėdami žmonės iš kožno stono,
Ponai, ponės ir panelės, gailėjos dangaus Pono.
Verkė saulė, dangus, orai Sutvertojo gailėjos,
Kad į grabą Jį dėjo.
Verkė visas sutvėrimas, Pono grabe padėto,
Žuvys, paukščiai ir žvėreliai, kurie buvo ant svieto,
Verkė saulė, mėnuo, žvaigždės, Pono savo gailėjos,
Ir toms kančioms stebėjos.
O tu, žmogau, ką darysi, Poną grabe regėdams,
Argi ašarų gailėsies, ant to grabo žiūrėdams.
Ak! tau reiktų ašaromis, ronas Pono mazgoti,
Ir griešyti perstoti.
O Atpirkėjau brangiausias! duok mums Tave mylėti,
Ir apie kančią karčiausią dievobaimingai mislyti,
Idant griekų atleidimą per tą kančią dastoti,
Danguj su Tavim būti.
Dėkavojam mes Tau Jėzau, už taip didžias kantrybes
Kurs ant mūsų mielaširdingas, dėlei griekų daugybės.
Pribūk Jėzau, pribūk Jėzau, pribūk Jėzau meilingai,
Myliu Tave širdingai.
Kad ateis smerties valanda, neatmink griekų mūsų,
O sopulinga Motina, tuokart pribūk prie mūsų.
Išprašyk mums išganymą ir griekų atleidimą,
Danguje gyvenimą. Amen.