Dieve Tėve galingiausias

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Dieve Tėve galing[iausi]as“ (LTRF pl.1223-06). Pagiedojo: Pranė Barisienė (Marmantavičiūtė) (50 m., gyv. Bucinciškių k., Seirijų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1940, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

Dieve Tėve galingiausias,
Prieš mus žmones maloniausias;
Nusiuntei ant tos žemybės,
Sūnų Savo iš aukštybės.

Ant to didžio palinksminimo,
Tavo žmonių sutvėrimo,
Davei aną pražudyti,
Kad būtumėm išganyti.

Apie tai tad dūmokime,
Sopulius Jo minėkime,
Ir gailinčios Jo motinos,
Kuri tuo metu varginos.

Kad nuo Jo ketverge ėjo,
Atsiskirdama kalbėjo:
Imk mane daržan su savim,
Mirsiu nuo širdies su tavim.

Jėzus geidė kad lenktumės,
Motina nevargintumės,
Einu pildyti amžiną,
Norą Tėvo išpažino.

Didis buvo nuliūdimas
Panos, Sūnaus atskyrimas,
Stojosi labai verksminga,
Jausdama taip sopulinga.

Kada į daržą atėjo,
Ant žemės kryžium gulėjo,
Ten visas kančias regėjo,
Kurias kentėti turėjo.

O jog dvejokios galybės,
Sutrupino Jo tvirtybes,
Kurios Jėzų taip vargino,
Mažai Jį ne numarino.

Nes galybė drebėjimo
Statė jam smarkų mirimą.
Bet pergalėjo malonė,
Kuri buvo Kristuje Pone.

Klaupė Jėzus Dievs amžinas,
Ein iš Jo prakaits kruvinas:
Čion kalb: „Tėve, jei gal stotis
Liepk tam kielikui atstotis.“

Jau nekaršink, Jėzau savęs,
Išvysk kas yra už Tavęs,
Regėsi vylius Judošiaus,
Kurs ein su tarnais Ainošiaus.

Ein tas drauge su žmonėmis,
Gaudyt Tave su žvakėmis,
Kalavijų tur daugybę,
Taip jiems liepė vyresnybė.

Prie Jėzaus prisiartino,
Judošius piktai sveikino;
Potam viltinai bučiavo,
Lenk jam Jėzus veidą savo.

O kada žydus sutiko,
Kalbėti su jais įniko,
Klausdamas, ko čia norite?
Jei manęs, šitai imkite.

Tuojaus kaip šunys apniko:
Jėzų permetę, ištiko,
Plaukus galvos, barzdos traukė:
Kūną skaistų virvėms plakė,

Surištą jį turėdami,
Plėšė į miestą vesdami,
Patys žydai tiltu ėjo,
O Jėzus upėj skendėjo.

Ainošius baisindamasi,
Jo Mokintinių klausiasi,
Tardams: sukčiau, apgavo,
Daugel žmonių mokslas tavo.

Jėzus atsakė meilingai,
Ainošiui: žinok teisingai,
Aš bažnyčioj klausantiemis,
Vis tiktai sakiau žmonėmis.

Žydas, ranką turėdamas
Šarvuotą ir tą keldamas,
Taip į veidą mušt pradėjo,
Jog Jėzus stovėt negalėjo.

Ar taipo tu su tais, kurie
Didžiūnais, kalbėti turi.
Jog dėl tavo čion buklystės
Negarbini vyskupystės.

Potam tarnai Jėzų visą,
Varginti iš visur drįso;
Plaukus iš galvos plėšdami,
Ant švento veido spjaudami.

O užrišę abi aki,
„Pranašauk“, anam taip sakė:
Atmink, kas į kaktą tavo,
Jėzau, muš kumštėmis savo.

Ainošius naktį sėdėjo,
Nes tada džiaugsmą turėjo,
Iš kalinio surištojo,
O mūsų Išganytojo.

Stumdami kalinin kūlė,
Jėzų, kad vyskups atgulė,
Bažnyčioj nedrens sakyti,
Jėzaus nakvynė kalinyj.

Kad pėtnyčioj jį ištraukė,
Kaip ant piktadėjo šaukė,
Vesdami jį prie Kaipošiaus,
Nuo prakeiktojo Ainošiaus.

Ten išvyst Jėzus meilingas,
Jog vyskupas neteisingas,
Melagių daug suvadino,
O Jėzų smerčiu kaltino.

Kad tas su melagiais savo,
Daug ant Jėzaus sumelavo,
Stovėjo nedrebėdamas,
Apskundimų klausydamas.

Pilotui kad nuvadino,
Sakyt liep tiesą amžiną,
Lenciūgu pečius sunkino,
Kurs smertį anam ženklino.

Kalb: Sūdžia mūsų Pilote,
Jog tą lenciūguos, žinote,
Kas ant savęs juos uždeda
Jau netur gyvent ant svieto.

Nes to vertas tas randasi,
Jog kuomi nėra, sakosi
Vadinas Dievo Sūnumi,
Ir tos žemės Karaliumi.

Stojos po to suraišiotas,
Sukultas ir suvalkiotas,
Jog taip sumuštas nerados
Nevalninks Piloto niekados.

Kada nekaltą pamatė,
Erodui karaliui statė,
Štai siunčiu nevalninką tavo,
Teisų, leisk tu, kaipo savo.

Tarė jam čion Erodas buklus:
Parodyk man čion stebuklus,
Nes, jog prajovus regėjo
Tavo, žydai man kalbėjo.

Karaliaus pasipūtimą,
Draud Jėzus per tylėjimą,
Norint puikiai Aną šaukė,
Žodžio Jėzaus nesulaukė.

Jog Jėzų neįkalbino,
Erodas Jį paniekino,
Kad galėtų juoką gauti,
Baltu rūbu Jį apsiautė.

Erodas atgal statyti,
Pilotui liep Jį sūdyti,
Kam tą nevalninką nebylį,
Siuntei man, kurs daug privylė.

Kad Jėzų teisų regėjo,
Štai, Barabošius, kalbėjo,
Tas kaltas, tą užmuškite,
Bet kaip norint, darykite.

Potam prie stulpo varginti,
Liepė Jėzų ir plakdinti,
Lenciūgais sunkiais, rykštėmis
Plakė Jį žydai baisiomis.

Kad po plakimo kvėpavo,
Jėzų, tą nevalninką savo,
Pilotui surišę statė,
Melavo ten kaip papratę.

Dar baisinti neperstojo,
Erškėčiais karūnavojo,
Tūkstantį ronų turėjo,
Kad ant galvos žydai dėjo,

Išved Pilots nuvargintą,
Jau ir pusiau numarintą:
Štai Karalius, jiems tardamas,
Vos gyvą jiems išleisdamas.

Žydai didi baisininkai,
Jėzaus smarkūs priešininkai,
Pilotą baidė šaukdami
Jėzų kryžiavot liepdami.

Nuog pasvaigusio Piloto,
Ved žydai Jėzų sau duotą,
Ant baisio numarinimo,
Nešantį mums išganymą.

O! Pilotai prapuolingas,
Kam taip esi neteisingas,
Štai Avinėlis tikrybės,
Ein jau ant smerčio baisybės.

Žydai Jėzų priimdami,
Traukė ant kalno plėšdami:
Ten prikalė kryžiop trimis
Tarp dviejų latrų vinimis,

Ten kybojo nuvargintas,
Sudraskytas, sukruvintas,
Negavęs iki numirimo,
Geisto sau atilsėjimo.

Potam, kad uolas regėjo
Plyštančias, visi drebėjo,
Daugel prajovų stojosi,
Nes ir žemė krutinosi.

Saulė nerodė šviesybės,
Ant viso svieto žemybės,
Kad Jėzų mirštant regėjo,
Žydai nuliūdę stovėjo.

O! Jėzau mielaširdingas,
Kurs mums esi taip meilingas,
Jog numirei iš malonės,
Tavo gelbėdamas žmones.

O jog tu mus numylėjai,
Kad nuplaktas kraują praliejai.
Duok, idant mes laimintumėm,
Tave, ir taip mylėtumėm.

Jau nereikia mums perstoti,
Apie smertį Jo dūmoti,
Jei iš širdies taip verksime,
Su Jėzum karaliausime. Amen.