Dievas iš dangaus Aniolą

Dievas iš dangaus Aniolą
Siuntė eiti Gabrijolą,
Su ta naujiena džiaugsminga,
Visam svietui maloninga.

Į Galilėjos šalį,
Į Nazareto miestelį,
Panai Marijai šventajai,
Juozapui pažadėtajai.

Tas paslas iš dangaus ėjo,
Nusiųstas pas Paną atėjo;
Pirmiaus kaip pasiųstas Ano,
Tais žodžiais Ją pasveikino:

Sveika būk, numylėtoji,
Dievo malonės pilnoji.
Dievs su Tavim, palaiminta,
Tarp moterų pašlovinta.

Pana kada tai girdėjo,
Dūmodama sau kalbėjo:
Koks tai būtų sveikinimas,
Nuo to paslo apreiškimas?

Bet Ją Aniolas mieliausiais,
Linksmino žodžiais savaisiais
Taipo kalbėdams Marijai:
Malonę Dievo įgijai.

Pradėsi, Sūnų gimdysi,
Vardu Jėzaus Jį vadįsi,
Tasai bus Išganytojas,
Viso svieto gelbėtojas.

Tas bus vadintas Aukščiausiu,
Sūnumi Dievo mieliausiu.
Tas Dovydo Sostą pagaus,
Karalium bus žemės, dangaus.

O kad Marija pradėjo
Klaustis, kaipo jai turėjo
Stotis panystėj esančiai,
O vyro nepažinančiai,

Atsakė jai, tad Aniolas,
Tarnas Dievo Gabrijolas:
Iš Dvasios Šventos pradėsi,
Sūnų Dievo pagimdysi.

Štai mėnuo šeštas jau ėjo,
Elzbieta sūnų pradėjo,
Nes prie Dievo daikto tokio,
Negalimo nėr nėjokio.

Kad tai suprato Marija,
Tuo Viešpačiui privelijo:
Štai Tarnaitė Pono mano,
Stokis pagal žodžio Tavo.

Taip Šventame žyvate jos,
Ženklingai Viešpats pradėjos;
Dievas priėmė žmogystę;
Pana paliko panystėj.

O! Jėzau užgimęs Pone,
Gelbėk mus savo malone,
Teikis mums griekus atleisti,
Potam į dangų įleisti. Amen.