Kantičkinės giesmės, arba kantičkos (lenk. kantyczka – giesmė, „kantičkomis“ XIX a. buvo vadinami giesmynai), – liaudiška maniera atliekamos giesmės religiniais tekstais.

Prof. Alfonsas Motuzas: „Kantor“ – lotyniškai reiškia giedoti. Iš to kilo ir pavadinimas „kantičkos“. Keliu hipotezę, kad „kantičkos“ buvo katalikų bažnyčios dvasinės muzikos vėzdas prieš stačiatikybę ir Lietuvos nutautinimą. „Kantičkos“ giedamos su liaudiškų dainų melodijomis, o turiniu gerokai skiriasi nuo Romos katalikų giesmių.

Jėzuitų ordinas 1646 metais lietuviškai ir be natų išleido pirmąjį giesmyną, kurį pažodžiui išvertė iš lenkų kalbos. Po daugelio metų kunigas Motiejus Valančius suprato, kad tos giesmės pritaps tik liaudiškame pavidale.

Valančius pasinaudojo tuo, kad Rusijos valdžia leido giedoti tarmiškai – kad tik ne lenkiškai. Šis žemaičių kunigas iš daugybės „kantičkų“ atrinko tinkamiausias Lietuvai ir Žemaitijai. Šiek tiek paredagavo ir išleido „kantičkų“ rinkinį. Jeigu jis to nebūtų padaręs – šiandien tikriausiai giedotume kaip stačiatikiai – kartu su popu.

Lietuviškose „kantičkose“ galima rasti tokių šventųjų vardų, kokių nėra jokios kitos tautos giesmynuose. Gausu konfliktiškų dialogų, kurie išskiria didžiąsias gyvenimiškas nuodėmes – „barniai velnio su aniuolu sargu“, „barniai dūšios“.

Mergelė Marija „kantičkose“ – kovotoja. Priešingai, nei kitur–galinga moteris, galinti užtarti prieš Dievą, apsaugoti nuo priešo. Taip pat – niekur kitur katalikiškame pasaulyje nerasite giesmių apie karą.