O! Jėzau iš gerybės savo

O! Jėzau iš gerybės savo atėjai ant svieto,
Dėl mūsų griešnų darbavaisi, skirdams danguj’ vietą,
Kad mokslu savo tą svietą mokinai,
Dideis stebuklais aną patvirtinai,
Aną patvirtinai.

Dvylika apaštalų skyrei prie savęs mokinti,
Dėlto, kad Tavo šventą mokslą galėtų platinti,
Švents Baltramiejus į draugystę kliuvo,
Drauge vaikščiodams liudininku buvo,
Stebuklų Tavo.

Per trejus metus Pons Jėzus ant svieto platybės,
Vedžiodams drauge apaštalus, dirb’ stebuklų daugybes,
Ligonius gydei duodamas sveikumą,
Numirusius kėlei grąžindams gyvumą,
Grąžindams gyvumą.

O kada atėjo tas laikas, svieto atpirkimo,
Tu kartu kraują šventą liejai dėl mūsų išganymo,
Mirei ant kryžiaus, kančias nukentėjęs,
Kėleis iš grabo, peklą pergalėjęs,
Peklą pergalėjęs.

Per dienų keturias dešimtis, po savo kėlimo,
Draugystėj’ apaštalų buvai pirm dangaus žengimo,
Drąsinai, liepei nieko nebijoti,
Ateis Dvasia šventa, išbaigs jumis mokinti,
Išbaigs jumis mokinti.

O kada atsiuntei dovaną Dvasios šventos savo,
Tuokartu taip didę drąsybę mokintiniai gavo,
Kožnas drąsiai ein’ svietą mokindams,
Pagonims vardą Jėzaus apsakydams,
Jėzaus apsakydams.

Tuokart švents Baltramiejus b’eidams į žemę Indijos,
Apskelbdams vardą Jėzaus Pono krašte pagonijos,
O mokslą Jėzaus stebuklais tvirtino,
Ir kietas širdis pagonių krutino,
Pagonių krutino.

Tam krašte daugel katalikų jau esant pamatė,
Dėl garbės Aukščiausio Dievo bažnyčią pastatė,
Taip paveizėjęs ėjo dar tolesniai,
Aklų pagonių mokinti daugesniai,
Mokinti daugesniai.

O kada atėjo į žemę, Armėnija vadintą,
Ten rado pagonių už dievą saulę pripažintą,
Rado ten daugel dievaičių stovylų,
Ir išmislytų įvairių išmonių,
Įvairių išmonių.

Išvydęs šventas Baltramiejus pagonių aklybę,
Įrodė aniems tikrą Dievą ir sakė teisybę,
Jog Traicioj’ šventoj’ viens galingas Dievas,
Sutvertojas dangaus, tikras mūsų Tėvas,
Tikras mūsų Tėvas.

Jo žodžiam’s kožnas įtikėjęs pametė piktybę,
Ir patsai karalius Palimus pažino teisybę,
Krikštą priėmė, Jėzų išpažino
Už Dievą gyvą ir Aną garbino,
Ir Aną garbino.

Bet brolis karaliaus, pagundyts velnio prakeiktojo,
Kurs tuojaus draugystėj’ pagonių šoko ant šventojo,
Tuo metu šventas daug vargų datyrė,
Jogei sugavę jo kailį nunėrė,
Jo kailį nunėrė.

Kaip skaudžius šventas Baltramiejus sopulius kentėjo,
Jogei ant viso savo kūno skūros neturėjo!
Vienok pagonys mučelninką tvirtą,
Dėl vardo Jėzaus, jo galvą nukirto,
Jo galvą nukirto.

Taip šventas kantriai iškentėjęs visas kančias savo,
Už tai nuo Dievo mučelninkų karūną sau gavo,
Jau dabar linksmai danguj’ karaliauja,
Iš veido Dievo džiaugtisi neliauja,
Džiaugtisi neliauja.

Meilingi broliai katalikai, ar esam taip tvirti,
Jogei mums dėl vardo Jėzuso reikėtų numirti,
At galėtumėm kančias iškentėti,
Tokią kantrybę ik’ smerčio turėti,
Ik’ smerčio turėti.

O, Jėzau, iš mielaširdystės žvilgterėk ant mūsų,
Duok mumis sielvartuos’ kantrybę dėl nuopelnų dūšių,
Idant iškentę priklastis to svieto,
Apturėtumėm tarp šventųjų vietą,
Tarp šventųjų vietą. Amen.