Jėzau geriausias, kuris iš aukštybės

Jėzau geriausias, kuris iš aukštybės,
Iš valios Dievo žengei ant žemybės,
Glausdams prie savęs didžiausius griešnininkus,
Ir muitininkus.

Ant tokio darbo Mateušas buvo,
Rinkdams muitą kožną dieną žuvo,
Ale paklausęs, Jėzau, žodžių Tavo,
Metė darbą savo.

Per trejus metus draugystėj’ vaikščiojo,
Viešpaties žodžius širdyje nešiojo,
Kuriuos girdėjo iš burnos Jėzuso,
Atpirkėjo mūsų.

Kad Viešpats Jėzus jau darbus pabengė,
Svietą atpirkęs į dangų įžengė,
Švents Mateušas, dvasios pripildytas,
Ir pastiprintas.

Surašė visus Jėzaus Pono Darbus,
Nešė į svietą tuos dangiškus skarbus,
Ėjo per svietą žmones mokindamas,
Krikštą duodamas.

Kada į žemę murinų nuėjo,
Daugel stebuklų daryti pradėjo,
Ten karalaitę prikel numirusią,
Jau apgedusią.

Per tą stebuklą daugybė pagonių,
Priėmė vierą viernųjų krikščionių,
Ir pats karalius Jėzų išpažino,
Už Dievą amžiną.

Tad tas karalius apleido šį svietą,
Antras pakeltas į pirmąją vietą,
Šventas Mateušas į jo rankaskliuvo,
Smerčiu sudyts buvo.

Taip Mateušas kančias iškentėjęs,
Už vierą šventą ir kraują praliejęs,
Padėjo galvą dėl vardo Jėzuso,
Atpirkėjo mūsų.

Žmogau vargingas, pažiūrėk ant savo
Griekų daugybės, kokia širdis tavo,
Bene piktesnė ir už muitininko,
Didžiausio griešnininko.

Žiūrėk ant švento Mateušo stono,
Kaip tik išvydo Atpirkėją Poną,
Pametęs savo skarbų surinkimą,
Sekė Dievą amžiną.

O mes kiek kartų i širdį priimam,
Per bjaurius griekus po kojų paminam,
Pikčiaus už žydus Jėzų kryžiavojam,
Nieko neatbojam.

Jėzau geriausias, minkštink kožną širdį
Žmogaus griešninko, kurs apie tai girdi,
Idant gailingai apverktų piktybes,
Griekų daugybes.

Švents Mateušai, būdams prie trono,
Melskis už mumis prie Jėzuso Pono,
Idant mums griekų atleistų kaltybes,
Iš savo gerybės. Amen.