Dieve aukščiausias!

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Dievi aukščiausis, dievi mieliausis“ (LTRF pl.808-06). Pagiedojo: Emilija Vičiūtė (g.1872, kilusi iš Šnikonių k., Šeduvos vls., Panevėžio apskr., gyv. Kaune, Kauno apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1937, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Užrašytojo pastaba: „Advento“.

Dieve aukščiausias! Dieve mieliausias!
Ką aš tad veiksiu, kur pasidėsiu,
Kad gyvenimo pasibengs diena,
Visų darbų mano meto kiekvieną
skaitlių darysiu!

Dieve maloniausias! Sūdžia teisiausias!
Visus sūdysi, kad surinkdysi
Į vieną vietą, iš viso svieto,
Nelenks nei vieno, kas kam žadėta,
Dangus ar pekla.

Kad graudi triūba visus sujudys,
Iš numirusių žmones pabudys,
Ant Dievo sūdo, idant pribūtų,
Seni ir jauni, skaitlių at’duotų
Darbų ir mislių.

Iš viso svieto žmonės kaip vanduo,
Prie Jeruzaliaus vienoj valandoj,
Sutvys ir sueis visi nuliūdę,
Labiaus griešninkai, kurie jau žudo
Dūšias ant amžių.

Pribus iš peklos ir prakeiktieji,
Ateis iš dangus visi šventieji.
Su karalium savo pribus ant sūdo,
Nepraleis nei vieno, nors mažiausio grūdo,
Visus prasūdys.

Aniolai šventi ant tos adynos,
Jėzuso kančios visas prietaisas
Atneš ant sūdo, griešniems parodys,
Jog išganymo viltį nutrotys,
Neb’ras ant amžių.

Užsileis saulė Jėzaus šventųjų,
Užtems ir mėnuo Motina griešnųjų.
Šviesybės loskų nerodys savo,
Kurių prakeikti griešninkai ragavo,
Ant žemės būdami.

Pabengus sūdą, dekrets išeisi,
Piktiems į peklą, į dangų teisi.
At’duos gerybes dangiško dvaro,
Prakeiktus nustums į kančias pragaro,
Amžinai degti.

O! apraudota, baisi ta diena,
Kuri parodys griekus kiekvieno,
Tie po dešinei, velniai po kairei,
Apskųs griešninkus labai negailiai,
Prieš sūdžią Dievo.

Dangus užvertas, pragars atvertas,
Žemė liepsnose, visa bėdose,
Tai regėdami sujudę žmonės,
Verks balsu, jog Dievo malonės
Neb’ras ant amžių.

Visos giminės pradės raudoti,
O prakeiktieji smerčio jieškoti,
Aukščiausi kalnai, idant užgriūtų,
Gilume marių, idant pražūtų,
Taip sau velytų.

Verksminga diena ateis žadėta,
Kokios nebuvo nuo pradžios svieto,
Kruviną darys verksmą tarp žmonių,
Dėl ateinančių piktiems koronių,
Pekloj amžinai.

Baisi ta diena, vaikus nuo tėvo
Atskirs amžinai ir paties Dievo,
Ant kančių peklos per amžius degti,
Linksmybių dangaus daugiau netekti
Pasiregėti.

Pačias nuo vyrų, vyrus nuo pačių,
Smalos ir sieros pilni bus pečiai,
Užvers kaip ožius peklos pivnyčion,
Išrinktos avelės Jėzaus avinyčion.
Nueis į dangų.

Seserys broliai tenai žegnosis,
Giminės, gentys atskloniosis;
Ašaroms kruvinoms apsiliedami,
Kartą paskučiausią persiskirdami
Ant visų amžių.

Karaliams, ponams, vaisko etmonams,
Reiks visiems stoti, graudžiai raudoti,
Nuo sūdo Dievo, dienos baisybės,
Drebės ir pačios dangaus galybės,
Iš baimės didžios.

Žinau už tiesą, jog nusidėjau,
Ir skolas griekų neišmokėjau,
Puolęs po kojų Panos švenčiausios,
Prašau iš skarbo kančios karčiausios,
Viešpaties Jėzaus.

Turiu aš viltį ant išganymo,
Kančios Jėzuso ir atpirkimo,
Traicė švenčiausia, idant užstotų,
Ir skolas griekų man užmokėtų,
Širdingai trokštu.

N.
Nedėlioms dienoms už peržengimus,
Darbais Marijos Jėzaus gimimus,
Per užtarimą šventųjų Dievo,
Su ašaromis dangišką Tėvą,
Sūdžią maldausiu.

P.
Kruviną prakaitą darže pralietą,
Saldžiausio Jėzaus už griekus svieto,
Kuom nusidėjau, per visas dienas,
Ir nusidėsiu ik’ smerčio adynos,
Tai Dievui duodu.

U.
Čysčiausiu kūnu, visu suronytu,
Prie stulpo krauju Jėzuso išlietu,
Bjaurybes griekų tuom apmazgosiu,
Ir skriaudas mano kad dovanosiu,
Dėl neprietelių.

S.
Galva erškėčiais aštri karūna,
Baisiai suspausta tegul bus mano,
Gydykla dūšios ant dienos trečios,
Misle uždegtas, noriu kad stočiaus,
Ant baisio sūdo.

K.
Kryžiaus nešimu Jėzus nuvargintas,
Spardytas kojoms dar ir pailsintas,
Nusidėjimus dienos ketvergo,
Mieliausias Dievas, dėl Sūnaus vargo,
Teikis atleisti.

P.
Iš ronų kojų, rankų perkaltų,
Jėzaus prie kryžiaus už mus prikaltų,
Iš kur tvinst upės mums išganymo,
Ant bjaurių griekų apčystijimo,
Viso gyvenimo.

S.
Marijos Panos smarkius sopulius,
Šios dienos mano visus nuopuolius,
Traicei švenčiausiai apieravosiu,
Kad išnaikintų amžinai, atduosiu,
Per jos užtartį.

Rožančiaus švento laimingi tarnai,
Kurie ant svieto tarnaujat viernai,
Užstos rūstybės sūdnos Dienos Dievo,
Gins tarno savo dūšią kiekvieno
Loskos pilna Pana.

Dievui Sutvertojui, Sūnui Atpirktojui,
Ir Dvasiai šventai svieto Rėdytojui,
Po rožių vainiką visiems dovanokim,
Per rankas Marijos jiems apieravokim
Ant amžių. Amen.