Diena rūsti, diena ana

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Diena rūsti, diena ana“ (LTRF pl.808-05). Pagiedojo: Emilija Vičiūtė (g.1872, kilusi iš Šnikonių k., Šeduvos vls., Panevėžio apskr., gyv. Kaune, Kauno apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1937, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Užrašytojo pastaba: „Per šermenis, atminimus“.

Diena rūsti, diena ana,
Apvers svietą į peleną,
Aiškiai sako raštas gana.

Didis stosis suspaudimas,
Kad bus sūdžios atėjimas,
Visų darbų datyrimas.

Balsas triūbos svietą judins,
Ir numirusius pabudins,
Visus žmones Dievas sūdys.

Smertis stebės ir gimimas,
Kad kelsis sutvėrimas,
O bus klaustas atsakymas.

Knygas atneš parašytas,
Ras ten slaptas padarytas,
Iš kurių bus sviets sūdytas.

Sūdžia tada, kada sėsis,
Visas slaptas apregės Jis,
Grieks neplaktas nepamesis.

Ką vargdienis aš sakysiu,
Nuo ko užtarties prašysiu,
Kad drebant teisius išvysiu!

Karaliau Sosto baisiausio,
Veizėk ant manęs lėčiausio,
Neatstumk manęs mažiausio.

Tu, kuris nori dovanai,
Išganyti tuos išganai,
Ir mane priimk amžinai.

Tu esi versmė gerybės,
Priežastis mūsų teisybės,
Nebark mus dienoj rūstybės.

Atmink, Jėzau ant malonės,
Nuilsimo ir kelionės,
Kryžių kentęs už mus žmones.

Nuilsai manęs ieškodams,
Numirei žmogų vaduodams,
Mus nežudyk tai dabodams.

Sūdžia teisus atgavimo,
Duok kaltybių atleidimą,
Dienoj Tavo sūdyjimo.

Kasdien sunkiai dūsaujantį
Žmogų ant svieto esantį,
Išklausyk, Dieve, meldantį.

Kurs Magdelaną gelbėjai,
Latrui dangų pažadėjai,
Man paveikslą čion padėjai.

Nėra vertos maldos mano,
Tavo meilė vis primano,
Nuo prapulties teišgano.

Tarp avių vietą padaryk,
Nuo ožių šalin atvaryk,
Eik į dangų, man ištaryk.

Prakeiktuosius išbaugštinęs,
Piktus pekloj užrakinęs,
Statyk mane po dešinės.

Meldžiu žmogus nužemintas,
Ir kaip pelenas sutrintas,
Tegul būsiu aš apgintas.

Verksminga bus diena ana,
Kada kelsis iš peleno,
Kūnas jauno, taipog seno.

Daryk man susimylimą,
Atleisk, Jėzau, nukaltimą,
Ir duok dūšioms išganymą. Amen.