Liūdna dūšia ties kūnu

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Liūdna dūšia ties kūnu stojos“ (LTRF pl.919-01). Pagiedojo: Adomas Kamendulis (32 m., g. ir gyv. Bukaučiškių k., Daugų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas ir J.Jurga, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Užrašytojo pastaba: „Giesmės prie mirusio“. Giesmė buvo giedama iš M.Valančiausko sudarytos Giesmių knygos arba kantičkos, išleistos Tilžėje 1913 m.

2) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Liūdna dūšia ties kūnu“ (LTRF pl.972-03). Pagiedojo: Emilija Ivoškienė (40 m., gyv. Tarpumiškių k., Kaišiadorių vls., Trakų apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

3) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Liūdna dūšia ties kūnu“ (LTRF pl.1107-02). Pagiedojo: Katrė Kralikauskienė (53 m., gyv. Ilgakiemio k., Žasliai vls., Trakų apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1939, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Pastaba: Giedama prie mirusio.

4) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Liūdna dūšia ties kūnu“ (LTRF pl.1200-05). Pagiedojo: Anastazija Paišienė (Tamašauskaitė) (63 m., gyv. Jaukūnų k., Radviliškio vls., Šiaulių apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1939, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Pastaba: Giedama prie mirusio.

5) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Liūdna dūšia ties kūnu“ (LTRF pl.1224-02). Pagiedojo: Pranė Barisienė (Marmantavičiūtė) (50 m., gyv.  Bucinciškių k., Seirijų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1940, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

Liūdna dūšia ties kūnu, stojusis raudojo,
Ir tardama tais žodžiais, graudžiai ašarojo:

O! kūne mano vargingas, kas graban įdėjo,
Kurį svietas teip didei iškelti žadėjo.

Kaip tau šiandieną dabojas, amžiaus namai tavo,
Kuriuos lig sūdnos dienos, sau iš lentų gavai.

Jau akys užsivėrė, liežuvis nebyla,
Visi sąnariai apmirę, sustingę nutilo.

Atstojo ir susiedai, apleido prieteliai,
Lygiai smertis pakirto, kaip dalgis žolelę,

Neapkent vyras moteries, vaikai tėvų savo,
Skubinsis kuo veikiau įdėt juos į grabą.

Nejunti nė skausmo, būdams grabe tame,
Vienok reikės kentėti tau sviete aname.

Vos tik dūšia pabaigė tuos žodžius kalbėti,
Tuojaus kūnas pradėjo numiręs judėti.

Ir kaip tiktai atgijęs kūns atidūsėjo,
Tuojaus klausės: kas čionai su manim kalbėjo?

Kas tu esi, klausėsi, kūns, ar dūšia mano?
Ne vis tai yr’ teisybė, ką kalbi ant kūno!

Ant abrozdo Dievs savo, juk tave sutvėrė,
Valną valią ir gerą išmintį tau davė.

O atpirkdams tav’ Sūnų savo dovanojo,
Ir mane davė vietoj tarno padonojo.

Jau tada buvai poni, turėjau klausyti
Aš tavęs, o tau mane, kaip tarną valdyti;

Dėlko tad privelyjai taip sunkiai griešyti,
Neužgynei tų daiktų, kurie užsakyti.

Grauž kirmės ir vabalai grabe visą mane,
Eik tu sau, dūšia, šalin, jau kalbėti gana.

Noriu, atsako dūšia, dar pasibovyti,
Ir ant tavo, kaip galint, kalbos atsakyti.

O tu, kūne vargingas, jei netarsiu, durnas,
Kurs nemokėjai pirma atverti nei burnos,

Kam išmokai man dabar išmetinėti,
Aštrius žodžius ir taipo prieš mane kalbėti?

Atmink sau, jog norėjau aš tave valdyti,
Ale tu nenorėjai manęs paklausyti.

Tau svietiškos linksmybės patikdavo didei,
Jog gatavs buvai dūšią užstatyti pigiai.

Tiesa, jog ir aš kalta, mano tai koronė,
Jog tavęs nedraudžiau, būdama aš poni,

Vienok mane apvilei tu skųsdams savo
Linksmumus ir kaltybes, didesnis grieks tavo.

Kūns tą kalbą supratęs, praded ašaroti,
Apverkdams kaltybes, tiesoj pasakoti,

Abudu, tar kūns dūšiai, mudu kaltu esam;
Tu vienok dar kaltesnė, taipo tau išvedu.

Kad už tikrą būtumei Dievą mylėjusi
Ir ubagus varguose tikrai pajutusi,

Kad nuo pikto būtumei drauge pabėgusi,
Užtikrą būt’ pagunda nepergalėjusi.

Vienok tuomet tau buvau ne suvisu atviras,
Įmestas guliu grabe apdengts juodu kyru:

Pašvinkau ir padribau, nebėr kūno tvirto,
Visą kirmės suėdė, į pūlius pavirto.

Norint kaulai dar regėt, bet pavirs į dulkes,
Kuriuos vėjai išnešios, kaipo smiltis smulkias!

Ak, smerti, ką padarai, apverti į nieką,
To negana, reiks kančias kentėti už grieką.

Ak, kad ir ant svieto būčiau negimusi,
Velyčiau svieto to niekad nepažinusi,

Kas man iš to, jog būti gyvai reiks numirti,
Kad per amžius kančiose peklos ugnyj virti?

Laimingesnis yr’ stonas žvėrių ir galvijų,
Kurių dvasia gaišt vienkart, kaip dūmas su vėju.

Kad taip ir dūšios gaištų nelabųjų žmonių,
Velyčiau nekaip žūti, grietuose koronių.

Dėlko tu taip, tar’ kūnas, dūšia mano rūsti?
Ir kalbi, kaip ant amžių reiktų tau pražūti.

Jei buvai pekloj sakyk ką regėjai naują,
Ar neturi atilsio per Jėzuso kraują.

Kokią ten tur patieką prasčiokai ir ponai,
Kuriems ant svieto tarnauja žmonių milijonai,

Ar negal išsipirkti, kurie tenai yra,
Labiaus didi bagočiai, kad norėtų tiktai?

Neverts tavo klausims idant atsakyčiau,
Žinok, jog ir aiškiausiai neišpasakyčiau,

Kada dūšia po grieko nors vieno smertino,
Neišein’ iš tų kančių, kuri peklą pelno.

Kad ir vienkart melstųsi visi katalikai,
Ir pasninkus darytų, šventi ir griešninkai.

Vienok iš peklos dūšios jau neišvaduotų,
Kad kas antra tiek skarbų, kiek yr’ sviete, duotų.

Dūšia tuos žodžius vos tik iškalbėjo, tada
Tuojaus ir nelabųjų velnių atsirado,

Taip baisiai jie bjaurūs, jog reikia merdėti,
Kas ant anų nenori akimis veizėti.

Apsakant tada dūšiai, prišokę nutvėrė
Ir su trenksmu nuvedė, kaip avelę žvėrys.

Pekloj tuojaus pradžiugo dūšios prakeiktosios,
Jau nutardamos, amžina draugelka mums stosis.

Būdama dūšia įmesta peklos gilume,
Pažino, jog ant amžių ten įstūmė,

Sušuko baisiu balsu, ak! aš nelaiminga,
Parodyk dabar meilę Jėzau Sūnau Dievo.

Baisios tada baidyklės, prakeiktųjų biesų,
Vienok tylėk, prie Dievo šauktis nėra laiko.

Jau prie Dievo neb’rasi susimylėjimo,
Daugiaus nėra jau vilties čion išvalnyjinimo.

Jau su mumis turėsi amžiną gyvenimą,
Žinok, jog iš peklos nėr niekad išpirkimo,

Nes jau vartai dangaus dėl tavęs užsidarė,
Neregėsi, ak Dievo, degsi čion pragare!

Regėdams tokius daiktus visas sudrebėjau.
Ir iš lovos kuoveikiaus parsigandęs kėliau;

Puldams ant kelių, šaukiau prie Dievo malonės,
Saugok mane, o Jėzau, nuo tokios koronės.

Duok mums šiandien visiems čion pakūtavoti,
Ir per tikrą gailesį save išgelbėti,

Idant Tave, o Jėzau, čionai mylėtumėm,
O po smerčio su Tavim danguj gyventumėm.
Amen.