O dūšia žmogaus nelaba

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS „Oi dūšia žmogaus nelaba“ (LTRF pl.890-03). Pagiedojo: Katrė Kazlauskienė (56 m., kilusi iš Bobriškio k., Varėnos vls., Alytaus apskr., gyv. Junčionių k., Daugų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Pastaba: Giedodavo prie mirusio.

Aniolas Sargas:
O dūšia žmogaus nelaba,
Stojais baisi asaba,
Graži nuo Dievo sutverta,
Stojais tikt velniui teverta.
Buvai Dievo numylėta,
Turėjai dangų žadėtą:
Už tave Jėzus numirė,
Tau ir vietą danguj skyrė.

Dūšia griešna:
O prakeiktas mano kūnas,
Užmušė kaipo perkūnas,
Per jo svavalias prakeiktas,
Nutrotyjau visus daiktus.

Aniolas Sargas:
Kaip tu stosi Dievo akyse,
Ir ką tu biedna sakysi,
Nutrotyjus tokį skarbą,
Už nelabo kūno darbą?
Kalbėjau aš tau pirmiausiai,
Tu mano žodžių neklausei,
Rodijau tau danguj vietą,
Tau gailėjo pamest svietą.

Dūšia griešna:
Pulsiu po kojų aukščiausio
Prašysiu Dievo mieliausio,
Kad man atleistų kaltybes,
Iš savo šventos gerybės.

Aniolas Sargas:
Nors išliek ašarų marias,
Jau Dievas malonės nedarys,
Baisi esi kaip šėtonas!
Užrūstintas dangaus Ponas,
Kaip turėjai laiką gerą,
Kodėl neliejai ašarų,
Kasdien panaujinai griekus,
Tarei, kad nueis už niekus.

Dūšia griešna:
O kūne mano nevertas,
Bereikal’ žmogumi sutvertas.
Velytum buvęs akmeniu,
Nekaip tave čion atmenu.

Aniolas Sargas:
Abu gyvenot iš vieno,
Bridot į griekus kasdieną,
Ir abudu dauge būsit,
Savo griekuose pražūsit,
Paniekinot danguas Poną,
Stojotės tarnais šėtono,
O tas jums užmokės algą,
Smalos ir sieros pavalgą.

Dūšia griešna:
Kurie tai girdit, paliaukit,
Bjaurių žodžių nekalbėkit,
Saugokitės viso pikto,
Jog kožnam giešnam taip likta.

Aniolas Sargas:
Dabar yra laikas geras,
Liekit už griekus ašaras,
Kurie atdėjot lig smerčio,
Radosi pekloj užverti,
Pamatėm jųjų nuopelną
Kentančius ugnis ir badą,
Ger ten smalą su siera,
Jau pataisos laiko nėra.

Dūšia griešna:
O Jėzau, mieliausias Pone!
Uždek mus Tavo malone,
Idant griekus pamestumėm,
Šventą gyvenimą vestumėm. Amen.