O! Nepasiektas amžiaus ilgumas
O nepasiektas amžiaus ilgumas
1) GARSO ĮRAŠAS. Giesmę atlieka: Kauno folkloro ansamblis "Kupolė" (CD Kupolė Giesmės, 2013 m.). Giesmės pateikėjos: Agutė Jeremičienė (g. 1937 m. Margionių k. Varėnos raj.) ir Genovaitė Lazauskienė (g. 1926 m. Kapčiamiesčio mstl. Lazdijų raj.).
Aprašymas
Nata kaip: „Ant Kalvarijos matai atmainą“ Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.
2) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „O nedasiektas amžiaus ilgumas“ (LTRF pl.962-08). Pagiedojo: Malvina Grėbliūnienė (38-40 m., kilusi iš Klepočių k., Merkynės vls., Alytaus apskr., gyv. Buciniškių k., Seirijų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).
3) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „O nepasiektas amžiaus ilgumas“ (LTRF pl.919-04). Pagiedojo: Katrė Šilanskienė (68 m., g. ir gyv. Andriūnų k., Daugų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas ir J.Jurga, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Užrašytojo pastaba: „Giesmės prie mirusio“. Giesmė buvo giedama iš M.Valančiausko sudarytos Giesmių knygos arba kantičkos, išleistos Tilžėje 1913 m.
O! nepasiektas amžiaus ilgumas;
Ir nepaimtas ano platumas,
Laukiu aš tavęs ten gyvenimo,
Kasdien jau arčiaus prie pabengimo.
Šiandien ar rytoj pažinsiu tave,
O tai nežinau, kur rasiu save,
Ak gyvenime, veltui žudytas,
Per visus amžius neatlygintas.
Už gyvenimą ten reiks man verkti,
Ašarų mares per amžius lieti,
Jei nutrotytas bus išganymas,
Baisus man labai toks gyvenimas.
Neatmokėsiu, jei ten pražūsiu,
Ir neatgailėsiu, danguj nebūsiu.
Kad jau paskęsiu, negelbės ašaros,
Gink mane, Dieve, nuo peklos pragaro.
Žinau, jog piktas yr’ gyvenimas,
Ale nežinau, koks bus mirimas,
Pekloj ar danguj bus dūšiai vieta,
Nežinau, tada kur bus padėta.
Gandina mane amžinasties vieta,
Kuri nežinioj man yr’ padėta,
Žinau, jog laukia iš dviejų viena,
Laiminga arba prakeikta diena.
Kas man iš viso jeigu pražūsi,
Ir kad amžinai danguj nebūsiu.
Kas iš linksmybių, didžių gerybių:
Garbės svieto, tuščių piktybių,
Tokių yr’ daugel, kurie to gailis,
Jogei prapuldė svieto linksmybes.
Ak! tie bepročiai nepasergėjo,
Kaipo griekuose į peklą ėjo.
Gailėjos tada dėl svieto niekų,
Jog nutrotyjo dangų dėl griekų,
Mierą pripildę griekų daugybės,
Juokais įbridę peklos gilybes.
Ak! tai ne juokas, jog pekla laukia:
Už griekus žmones į save traukia,
Linksmumai peklos, prapulkit tada,
Kurie jau mane į peklą veda.
Taip daug išmirė griekuose savo,
O už linksmybes liūdnumą gavo.
Bet tuom liūdnumu ir ašaromis,
Neužlies ugnies, ten išlietomis,
Pasisergėti man laikas tada,
Jog iš turtybių yr’ didi iškada,
Ar-gi tai vertos svieto linksmybės,
Dėl jų trotyti dangaus gražybes.
Gailu man, jogei svietui tarnavau,
Ir taipo piktai su juom griešyjau,
Tuštybės svieto tu suvadžioji,
Priežastie griekų nelaimingoji,
Tegul ant tavęs tikrai pažiūriu,
O amžinybę kaip norą turiu.
O tų linksmumų nenoriu, Dieve!
Už griekus gailiuos, amžinas Tėve.
Prapulkit, visos linksmybių klastos,
At’duodu Dievui pabaigą amžiaus,
Taip čion gyvensiu, o Tėve mano,
Loska Tavo mane teišgano.
Jau gyvent žadu taip ant to svieto,
Kad danguj gaučiau amžiną vietą,
Prapulkit tuštybės, svieto malonės,
Žus sviets, žinokit, svietiški žmonės.
Jėzau saldžiausias ir geras Pone,
Tu tikra viltis mūsų malonė,
Duok idant Tave čionai garbinčiau,
Po smerčio danguj su Tavim būčiau. A.