Tėmykis žmogau išmintingas

Tėmykis žmogau išmintingas,
Kur po smerčio turėsi vietą.
Valdykie išmintį ir valią,
Jog neilgai būsi ant svieto.

Šiandieną kitiems smertį duoda,
O ryto Dievs dėl tavęs žada!
Sergėkis nuo tokios priežasties,
Nes nežinai smerčio adynos.

Šiandieną pasitaisyk tikrai,
Būdams prie dangiškos vigados,
Ką ženklins ir tas gailėjimas,
Kad po nutrotytos iškados.

Jei pekloj reiks lementavoti,
Geriaus būtų čion pakūtavoti,
Už tavo gerą gyvenimą,
Dievs pargrąžįs tau išganymą.

O dūšia kaip pakūtavotų,
Išleista iš peklos už griekus,
Kad būtų jei valna išeiti,
Darytų didžiausias pakūtas.

Kokių dorybių nepildytų,
Pūstynėj ir užsidarytų
Kolei skriaudas savo išmokėtų
Ant amžių kančių nekentėtų.

Žvilgterėk ant gulinčių grabe,
Kaip jų amžius greitai praėjo,
Tėviškės, gerybės, vertybės,
Kaipo dūmas nyksta nuo vėjo.

O sūdžia patsai tai vis daro,
Prievarta iš svieto išvaro,
Kaip mažą, taip ir didį poną,
Smertis renk iš visokio stono.

Klausykit balso tauzyjančių,
Prieš amžinastį savo be galo,
Kurių buvo pakūta at’dėta,
Nuo laiko ik’ laiko kaip tavo.

O diena kokia nenaudinga,
Ašarų gailestyj prapuolinga,
Kad smertis su griekais užspėjo,
Be pakūtos į grabą įdėjo.

Mieliausias Jėzau, gesink peklą,
Užlietą žmonių ašaromis,
Per tikrą pakūtą gailingą,
Perprašant Jo širdį meilingą.

Ir kraujas išlietas brangiausias,
Iš ronų Jėzuso mieliausio,
Bus kožnam prie smerčio patieka,
Sergančiųjų dūšių apieka.

Nesibijok ir nedesperavok,
Norint griekų patale guli,
Atsiduok Motinai švenčiausiai,
Per užtartį Jos keltis gali.

Ana yr’ Motina meilinga,
Perprašys tau Sūnų rūstingą,
Duos skriaudų išmokėjimą,
Po smerčio danguj gyvenimą. Amen.