Sutvėrei mane mieliausias Pone

Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Sutvėrei mane mieliausias“ (LTRF pl.346-08). Pagiedojo: Elena Norvaišienė (75 m., gyv. Ilgyžių k., Betygalos vls., Raseinių apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1936, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

Sutvėrei mane mieliausias Pone,
Kad Tau tarnaučiau būdams tame stone.
Davei man dūšią, išmintį šviesybės,
Kad nemylėčiau svieto nedorybės.

Ar tai tas mano gers dalykas yra,
Kada širdyje baimės Dievo nėra,
Pagal sauvalės svieto, velnio, kūno,
Sunkiai rūstinu Sutvertoją Poną.

Ateis iš dangaus, toksai ženklinimas,
Atstos nuo manęs didis griešyjimas,
Iš tikros širdies pakūtą darysiu,
Svieto ir kūno daugiaus neb’klausysiu.

Dėlto neb’noriu šiam svietui įtikti,
Nei Sutvertojo savo užrūstinti.
Regiu, jog čionai trumpos mano dienos,
Danguje bus man amžins gyvenimas.

Ak! nesibijok, Dievs mielaširdingas,
Priims į dangų ašaras teisingas,
O Jėzau Pone, priimk dūšią mano,
Po vargų čionai kad išeis iš kūno. Amen.