O neišmintis žmogaus

O neišmintis žmogaus mylinčio ne Dievą, ale svietą,
Kurs gyvenimą duoda ir mirimą, ir laimę netikėtą,
Kad ilgiausiai gyventumei:
Vienok numirsi bet neperbūsi,
Svieto amžių.

Koks gyvenimas, toks ir mirimas pasek’ žmogų kiekvieną,
Pikts gyvenimas, pikts ir mirimas, sunki sūdnoji diena,
Dėlko taip piktą gyvenimą
Vedi, o nori gero mirimo,
Palaidūne.

Argi tu dar kūnui vigados daryti neperstosi,
Ir linksmumuose savo bjauriuose numirti nebijosi,
Jog už momentus tos vigados,
Per nepabengtus amžius visados,
Pekloj degsi.

Jei tu nenori peklos vigadų, pradėk Dievą mylėti,
Svietui ir kūnui, trečiam velniui, paliauk aniems tarnauti;
Ak! pasiskubink pasitaisyti
Sąžinę tavo, ir atmainyti
Gyvenimą.

Imkie šventingą, tikrą doringą, – ir būk Dievui garbingas,
O kuomet mirsi, tuomet datirsi, smerčio laiką laimingą.
Žinai, jog smertis nežiniomis,
Prie kožno žmogaus eina tylomis,
Kaip vagis.

Gatavas laukia jau amžius tavęs, metai pereis kaip diena,
Adyna, kuri žinios neturi, paskutinė bus viena.
Jei geras smertis, laimė tavo,
Kada pajieškos dūšią pas save
Dievas tavo. Amen.