Kad mums pakajų dangaus aukščiausiojo

Kad mums pakajų dangaus aukščiausiojo,
Tėviškė miela Dievo amžinojo,
Į dangų dūšia verkdama nor eiti,
Amžių nueiti.

Saldus atilsis dūšioms nuliūdusioms,
Tėviškė miela kalinyj vargusioms,
O kad galėčiau nueit į linksmybes,
Iš tos žemybės.

Kad mane mislįs čion neponavotų,
Su išrinktaisiais linksmybes turėčiau,
Iš širdies trokštu Dievo regėjimo,
Ten gyvenimo.

O kad man duotų nuo balandžio sparnus,
Lėkčiau jieškoti Tavo, Dieve, tarnus,
Ir visas čionai pamesčiau tamsybes,
Svieto piktybes.

O šviesus dangau, žvaigždėmis sagytas,
Ir šviesios sienos deimantu sodintos,
Viduj šviesybės perlų ir kleinotų
Dyvnai išklotų.

Žemė be šalčio visados žaliuoja,
Savo gražybės niekad nenustoja,
Šalčiai ir vėjai puola pagal norą,
Žmonėms iš oro.

O saulė šviesi, danguj žibėdama,
Dienos niekados neatmainydama,
Naktį šviesdama didžiausias piktybes,
Atgin tamsybes.

O kur gyvs vanduo krištolo čysčiausio
Už visą medų skonio maloniausio,
Ant cukraus krašto kurs nori turėti,
Skonį datirti.

O kad išgirsčiau muzikų daugybes,
Arba Aniolų dangiškų linksmybes;
Saldžiaus už medų lakštingalai giesta,
Jog kožnas mėgsta.

Kuriam darželyj lelijų panystė,
Ir tuliponų graži jaunikystė,
Visokias doras jei nuo Dievo turim,
Dykai kavojam.

Jau čion išmintis nieko neišmano,
Kokias linksmybes ten šventieji gavo,
Ir mano širdis šauk neperstodama,
Dangaus trokšdama. Amen.