Dieve geriausias, Dieve brangiausias

Dieve geriausias, Dieve brangiausias, o malone tikroji,
Dūšių trokštančių ir dūsaujančių Tu viltis amžinoji,
Kaipo Tu esi mylėtinas,
Nuo sutvėrimo ir garbintinas,
Nepabengtai.

Žinau, jog mano dūšios ir kūno sylos tau prigul
Kožną valandą, kad degčiau šventa širdyj Dievo malone,
Bet kaipo regiu paklydimus,
Prabėgo dienos ir sugaišimas
Gyvenimo.

Bėda tam laikui, kurs teko velniui, tuštybei kūno, svietui,
Apverkiu dieną karčiai kiekvieną taip bengtą ir pradėtą,
Dabar iš naujo Dievą mano,
Širdies karštybe, sylomis kūno
Numylėsiu.

Valandoj mano dangų ir žemę užprašau ant malonės,
Pulkus Aniolų ir Arkaniolų, visos amžinasties žmones,
Žuveles marių, paukščius oro,
Ant mylėjimo iš viso noro
Dievą mano.

Pats uždek, Pone, širdį malone, visokį sutvėrimą,
Idant neviena nebūtų diena nuo malonės tolima,
Šitai nevertas širdį savo,
Atveriu tikrai ant vardo Tavo
Mylėjimo.

Ak! noriu gausiai, noriu didžiausiai dangų, žemę parbėgti,
Dangaus aukštybes, marių gilybes ugnies meile pasiekti,
Prie kožno atsidūksėjimo,
Tūkstantį aktų mylėjimo
Dieve mano.

Valia, atminčia trokštu mylėti, širdies visa galybe,
Tą, kursai yra gerybė tikra ir amžina saldybė,
Ir mažučiausią galybės dalį
Myliu širdingai tikriausia valia
Dūšios mano.

O! kas man duotų, idant taip būtų, širdžių daug kaip žvaigždelių,
Žemės žolelių, medžių lapelių, marių vandens lašelių,
Kožną teisingą, ir visomis,
Dievą ir Poną sylomis mano
Numylėčiau.

Tėve Švenčiausias, Dieve Aukščiausias, tu mane taipo myli,
Jog nei kokiame, ir mažiausiame daiktelyj ne nuvili,
Norint nevertam iš aukštybės,
Duodi kasdieną didžias gausybes
Loskų savo.

Už tą užmokesčio jokio nenori, dovanos nė jokios,
Tiktai visiškos karštybės pilnos, širdyj sau prašai vienos.
Ak! kaip ikšiolei per sauvales,
Klaidžiojau sviete, ir Tavo valios
Neišpildžiau.

Ak! mano bėda, amžius be rėdo prabėgo ir valandos,
Laikas kurs buvo, veltu pražuvo, neteko meilei šventai,
Šitai atlaikus amžius mano,
Atiduotu, Pone, ant meilės Tavo
Nepabengtai.

Norint dūmoju, bet nesumoju, kaipo turiu mylėti,
Nustotas dienas o Tau kaltas į rokundą atidėti.
Šaukiu, jog myliu dangų, žemę,
Per visus amžius ir laike šiame,
Nepabengtai.

Imk širdį mano, Tu pats iš kūno, atversk į tikrą mierą,
Kad Tavo, Pone, degtų malone ir būt’ miela apiera.
Idant kasdieną vis karštesniai,
Mylėtų Tave viernai tvirtesniai,
Čielu savim.

Bet ta apiera maža tau tėra, Dieve dangaus gražybe,
Dulkelė ir kibirkštėlė visa mano teisybė,
Tu patsai tada, amžins Pone,
Pagausink mano širdies malonę
Loska savo.

Vieną turiu būdą, su kuriuo alpstu meile didžiausia,
Jog čielu savim ir čielu Tavim myliu meile mieliausia,
Ak, milijonais aktų myliu,
Giedodams šaukiu, šaukdams netyliu,
Dievui mano. Amen.