Jėzus mieliausias atėjo ant svieto

Jėzus mieliausias atėjo ant svieto,
Duodams malonę kožnam pažadėtą,
Mus griešnus gano, kaip savo aveles,
Asaboj piemens pildo Tėvo vales,

Tas piemuo labai avelę mylėjo,
Nuklydus tolyn, šaukiama tylėjo,
Devynias dešimtis devynias aveles
Palikęs visas ant puščios girelės,

Ėjo ieškoti vienos pražuvusios,
Nuo viso pulko tolyn nuklydusios,
Avele mano, mano numylėta,
Ak, kur nuklydai, kur į kokią vietą.

Iš viso pulko man buvai pirmiausia,
Priešingu darbu stojais tolimiausia,
Tamsioj girioje ant žvėrių net’boji,
Svetimoj šalyj kur dabar vaikščioji,

Į kurių nasrus jau gali įpulti,
Argi tau dabar dabojas ten būti,
Jog gali stotis su tavim lig ryto,
Nuo baisių žvėrių būti sudraskyta;

Ak sugrįžk, prašau, prie savo pulkelio!
Nes esi mano mylima avelė.
Nors tikrai jieškau, nerandu patiekos,
Kada avelė bludi pasilikus.

Ten pasirėmęs ant girios kalnelio,
Gailingai verkė ant krašto upelio,
Upeli sraunus, čystas vandenėli,
Priduok tu man čion gražių ašarėlių.

Par kurią tiktai bėgsi karalystę,
Apreiškie mano tą širdies gailestį,
Kad graudus balsas ėjo par girelę.
Išgirdus toli atsiliep avelė.

Ašaras veido nušluostęs jau stojos,
Jieško gailingai toksai ganytojas:
Norint avelė tamsioj girioj lando,
Jieškodams tikrai ir ten ją atranda.

O taip atradęs, prie savęs vadina,
Ten klaidžiojančią ne vieną adyną;
Paėmęs aną, ant pečių uždėjo,
Į namus nešdams su linksmybe ėjo.

Tenai suvadin susiedus ir žmones,
Liepdamas džiaugtis iš tikros malonės,
Su Juo draugystėj visi ten linksminas,
Kad jieškotojui linksmybės naujinas.

Tas džiaugsmas Ano dar didesnis yra,
Jogei avelė atrasta jau yra.
Ne taip devynios dešimtys avelių,
Kurios neklysta nuo savo tėvelių.

Piemuo geriausias, tai Jėzusas Ponas,
Avelė paklydus yr’ griešninko stonas,
Visados jieško Jėzus tos avelės,
Ir paklydusių griešninkų dušelės.

Ant Jeruzaliaus tasai Ponas verkė,
Garbingas akis ašarose merkė,
Šaukdamas graudžiai juos ant išganymo,
Neklauso Ano, ein’ ant prapuolimo.

Samaritonė, griešninkė didžiausia,
Išgirdus balsą Jėzuso mieliausio,
Išpažįst tikrai, jog Išganytojas,
Griešnų žūvančių tikras jieškotojas.

Palikęs danguj taip daugel šventųjų
Eina ant žemės, jieškoti griešnųjų,
Kuriuos atradęs, ved anuos į dangų,
Sutelk šventuosius, kel bankietą brangų,

Didesnis džiaugsmas iš griešninkų yra,
Kurie sugrįžta par pakutą tikrą,
Ne taip devynios dešimtys teisiujų,
Kurios tur stoną už tikrą šventųjų.

Ak sugrįžk ir tu kaipo ta avelė,
Busi priimtas į šventą pulkelį,
Tu kuris skaitai ir tuos žodžius girdi,
Sau pamislykie, kokią turi širdį,

Atmesk klaidingą to svieto tuštybę,
Idant galėtumei sau danguj rast vietą,
Per užtarimą visų šventų Dievo,
Apturėtumei malonę nuo Tėvo. Amen.