Sakyk, Jėzau, kur buvojai
Aprašymas
Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.
Sakyk, Jėzau, kur buvojai,
Kame, mielas kur nakvojai,
Ben atilsį kame turi,
Kokia naktis Tavo kuri.
Jau pailso mano sylos,
Ir gyvenims man ne mielas,
Jieškau, trokštu neperstodams,
Širdžia pas tave dūsaudams.
O kur turiu bejieškoti,
Ir kur eiti, kur vaikščioti,
Sakyk, kur atrasti galiu,
Jieškantiems parodyk kelią.
Bene esi kame rojuj,
Arba linksmame kur gojuj,
Bene žolės kur laukuose
Užturėjo kvepiančiuose.
Jog aš tavęs ir trokšdamas,
Neatrandu jieškodamas,
Sakyk Tu pats tada, kame
Aš atrasti galiu Tave.
Atsiliepkie, Jėzau mielas,
Jau gyvenims man ne mielas,
Tavęs greitai nerasdamas,
Baisius vargus kentėdamas.
Jei būtumei man patieka,
Ir amžina man apieka,
Kad aš tiktai Tave rasčiau,
Ir amžinai nepamesčiau.
Negu priimk širdin savo,
Tegul bus kančia gatava.
Jog aš tavęs ir trokšdamas,
Neatrandu jieškodamas.
Šitai turi mane mielą,
Vos gyvą su silpna syla,
Matai mane suronytą,
Ir nuo kojų sukruvintą.
O tai tavo mylėjimas,
Veizėk, koks man ilsėjimas,
Kryžius sunkus tai man lova,
Latrai smarkūs šalip stovi.
Rankos, kojos štai pervertos,
Šonas dėl tavęs atvertas
Kad atilsį tu ronose
Turėtumei gausingose.
Veizėk, kiek yr’ kūne ronų,
Tegul tau bus tiek zabovų,
Meldingą tav’ gyvenimą,
Kančios mano atminimą.
Šitai, mano balandėli,
Ak, tu brangus kūdikėli,
Turi šone vietą tavo,
O ronos’ atilsį savo.
Tiek yr’ ronų kūne mano,
Vis dėl išganymo tavo,
Bile tiktai ko jieškotum,
Pigiai danguj dasistotum.
Turi aukštai mano galvą,
Dėl dūšios atilsį tavo,
Kuri erškėčiais suspausta,
Bus dūšia tenai priglausta.
Šonas mečium atdarytas,
Rankos, kojos perbadytos.
Gana procių ir storonės,
Ant atminimo koronės.
Ak mans Jėzau, maloniausias,
Taip daug kenti, nekalčiausias,
Teikis mane retavoti,
Nuo prapulties atvaduoti.
O kaip aš Tau atlyginsiu,
Už kiek loskų užtarnausiu.
Nors ir aš sylas padėsiu,
Vienok Tau neužmokėsiu.
Jėzau, ant kryžiaus mirdamas,
Dūšią Dievui atduodamas,
Už mus griešnus krauju savo
Nuo peklos mus atvadavo.
Duok mumis, Jėzau, loską savo,
Čion mylėti kančią Tavo.
Ten gyventi, ten ramintis,
Ir amžinai ten linksmintis. Amen.