Jėzau mieliausias mūsų sutvertojau

Jėzau mieliausias mūsų sutvertojau,
Kursai doringą žmogų užkavoji,
Padedi Tu tam visados,
Kuris negriešyj’ niekados.

Esi kvietkelė rojaus aukščiausiojo,
Kurs tą žemčiūgą brangų užkavoja,
Bus pasodintas danguje,
Nuo Sutvertojo savojo.

Čion duod gausybę pagal turtą brangų savo,
Jėzus Marija apiekūnais tavo,
Tarnauk Marijai visados,
O neprapulsi niekados.

Žiūrėk kaip Dievas tarnus numylėjo,
Nuo smerčio paną tikrai išgelbėjo,
Kad ant pleciaus pastatė,
Tokį stebuklą pamatė.

Išleido baisų liūtą išalkintą,
Idant panelė būtų sudraskyta,
Anas pribėgęs kloniojos,
Panelės laižės ir kojas.

Nekaltus žmones Dievas užkavojo,
Kad jaunikaitis pakartas kybojo,
Per tris dešimtis dienų gyvas,
Koksai ten buvo jau dyvas.

Girdi, jog yra taip maloningas Dievas,
Gelbėti žmogų gatavas kasdieną,
Paduoda ranką meilingą,
Dėl kožno žmogaus verksmingo.

Ir aš pavargęs sutvėrimas tavo,
Šaukiu malonės pribuvimo Tavo,
Paduok man ranką meilingą,
Dėlei šaukimo verksmingo.

Daug tokių buvo, kurie nemylėjo,
Nežinau kur anų dūšios nuėjo,
Tie patys save apgavo,
Nuo Tavęs dangaus negavo.

Iš kur šventieji tokį skarbą ima,
Jei tikrai Jėzui tarnaut pasiima,
Prašyk to Pono malonaus,
Atleis Jis ir tavo griekus.

Ne tiktai griešniems griekus dovanoja,
Ale jis paded ir kožnoj bėdoje,
Jeigu Jo tiktai troškausi,
Tu ko norėsi, vis gausi.

Apie malonę nieko neišmanai,
Kad ne apveizda, prapultum amžinai,
Jei tu ką dirbi nors kada,
Paded tau Dievas visada.

Prašau, o Dieve, sutvertojau mano,
Kad ateis naktis ir adyna ana,
Priimk malonėn Tu savo,
Dūšią į tėviškę Tavo. Amen.