Barbora pana

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Barbora, pana mučelnykų“ (LTRF pl.1108-03). Pagiedojo: Katrė Kralikauskienė (53 m., gyv. Ilgakiemio k., Žasliai vls., Trakų apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1939, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Giedama prie mirusio.

Barbora pana, mučelninke šventa,
Graži lelija, iš erškėčių imta,

Žydi kaip rožė, lelija gražiausia,
Tavo karūna Jėzuso mieliausio.

Par karčią kančią, patronka didžioji,
Barbora, pana čystatos pilnoji,

Duodi pagelbą, priepuoliuos kentantiems,
Uždegi širdis griekuose esantiems,

Niekur nerasim mes tokios patiekos,
Jei tik šauksimės Barboros apiekos.

Džiaugias Barbora, kančią įgijusi,
Patvirtin širdį mūsų užšalusią.

Stum tave tėvas į turmą giliausį,
Kad neregėtų, nė akims pikčiausioms;

Suplaktą smarkei, sausomis gyslomis,
Bet širdyj’, degei didžiausia malone.

Liepsnose blekių šonus tau degino,
Krūtis nupjaustė, kraują ištekino,

Kuri dėl meilės teip daugel kentėjei,
Kada iš Širdies Jėzusą mylėjei.

Potam lampomis degintis pradėjo.
Nuo karštų blekių sopulius kentėjei,

Gėdiškai nuoga po miestą vadžiota,
Potam ant kančios tyronims išduota.

Ten visą kūną grėbleis išakėjo,
Ir sudraskyta šukėmis kentėjo.

Tamsiam kalinyj’ Barbora varginta,
Nuo to pagono nelabo įstumta.

Linksmai Barbora vargus nukentėjo.
Kuriuos nuo tėvo koronės turėjo.

Bet šventoj’ panoj’ meilė nežgeso,
Kuri iš mažo Dievui garbę nešė,

Liepė tau tėvas su svietu žegnotis,
Ir pats ant tavęs baisiu kotu stosis.

Iškėlęs mecių nukert galvą tavo,
O pana Dievui at’duod dūšią savo.

Par tą baisingą šventą tavo kančią,
Paduok mums, pana, maloningą ranką.

Ne teip par kančią buvai numarinta,
Kaip Numylėtinio meile pripildyta.

Gražūs žemčiūgai tos didžios kantrybės,
Nerasim sviete prieš tavo linksmybės.

Tave linksmai Jėzus užprašo pas save,
O mes griešninkai šaukiamės prie tavęs.

Už dorybes tavo panystės čysčiausios,
Ded tau karūną pats Jėzus mieliausis,

Ten Numylėtinis tavo nuvargintas,
Išgydo ronas smarkei sudraskytas

Kurias teip smarkei dėl meilės kentėjei,
Ir tamsiam turme ant šukių gulėjei.

Bet Numylėtinis tave ten ramino,
Kad palinksminti prie tavęs skubino.

Kokią linksmybę tu tenai turėjei,
Kad linksmybes dangiškas regėjei,

Barbora šventa, išprašyk dėl mūsų,
Jėzuso Pono, to liekoriaus dūšių,

Traicės švenčiausios didi mylėtoja,
Nuo ūmo smerčio tikra gelbėtoja.

Tu dalytoja švento Sakramento,
Ir nešiotoja dūšių testamento.

Kūno ir kraujo šėporka pirmoji,
Vienkart ir dūšių didi gelbėtoja.

Prie tavęs šaukiam, ašaras liedami,
Sau už Patronką tave aprinkdami.

Malonės visad mes tavęs prašome,
Būk mums Patronka, o šventa Barbora.

Adynoj’ smerčio pribūk su pagelba,
Pastiprink mumis šventu Sakramentu.

Puolam po kojų mes tavo žemiausei,
Išprašyk mumis Jėzuso mieliausio.

Idant par tave mes griešni užtarti,
Rastumėm danguj’ linksmą gyvenimą. A.