Duokim garbę ant aukštybės

Duokim garbę ant aukštybės,
Už Vincento darbus.

Kurio doros yra vertos,
Atimti sau skarbus.

Galvažudžiai tenai žmonės,
Dykieji dar buvo,

Jog Vincentas yra šventas,
Ir tenai pažintas.

Rand stebuklus, šventus būdus,
Ten Ferreriušo.

Vaik’s į šmotus sukapotas,
Gyvas atsikėlė,

Jau išvirtas valgyt duotas,
Kad žegnoj’ Vincentas,

Stojos šmotais sukapotas,
Išpažįst, jog šventas.

Kad po smerčio žmonių kūnai,
Sklepe pakavoti,

Razbaininkams, bedievninkams,
Vilius pasirodė.

Tuojaus kėlės ant jo balso,
Kad aniems pasakė,

Kožnas vienas jo stebuklus,
Visiems apsakė.

Desperotai, varijotai,
Griekuose paskendę,

O griešninke, nenaudninke,
Dar loskų nebaigi.

Norint mažai čestavojai,
Tas gerybes Dievo,

Vienok gali per gailesį,
Perprašyti Tėvą.

Kad negina mumis loskų,
Išganytojas svieto,

Per užpelnus to patrono,
Duod ir danguj’ vietą.

Nuein’ Dievop mūsų maldos,
Per ano storonę.

Jei garbinsim tą patroną,
At’tolins koronę.

Švent’s Vincentai, apiekūnai,
Griešninkų patronai,

Nuvesk mumis ant aukštybių,
Kur šventųjų tronai.

Idant tave garbindami,
Dievą regėtumėm,

Per amžinastį nepabengtą,
Tenai tarnautumėm. Amen.