Yra širdis tokia

Yra širdis tokia, širdis maloninga,
Vierna ir pagirta ir tikrai meilinga,
Širdis mūsų Atpirkėjo
Ir didžiausio Geradėjo,
Viešpaties Jėzaus.

Ta širdis saldesnė už visas saldybes,
Kurią galim rasti be jokios sunkybės.
Nieks tai medus ir saldybės,
Kaipo dastot tos gerybės
Nuo širdies Jėzaus.

Kaip bitės iš lauko namon greitai eina,
Skubinas parlėkti ir prie medaus eina.
Taip į širdį Jėzau, Tavo,
Dūšia mano yr gatava,
Lėkti greičiausiai.

Idant nuliūdusi, griekais sumozota,
Ten malone Tavo būtų apmazgota,
Ir kur kraujas su vandeniu
Ištekintas kaip šaltiniu,
Stotųs numazgota.

Tas šaltinis plūsta iš širdies ir šono,
Iš kurio kad krinta kraujo lašai Pono,
Ant Longyno nereginčio,
Ragotine perveriančio –
Akis atvėrė.

Greitai praregėjęs gailėjos tyronis,
Verksmingai šaukdamas priešais visus žmones:
Ak! bedievis, ką padariau,
Dievui šoną atidariau,
Smarkiai perverdams.

O! dyvna atmaina: iš tokio tyronies
Stojos taipo greitai kaipo koks krikščionis,
Jėzų tikrai išpažindams,
Už Sūnų Jį pripažindams
Dievo gyvojo.

Tegul Jėzau mielas, kraujo Tavo švento,
Norint vienas lašas man į širdį krinta,
O ištirpti kaipo vaškas,
Viliuos tiktai aš iš loskos,
Tavo švenčiausios.

Nes ir uolos skaldės ir žemė drebėjo,
Kad iš suronytos kraujs širdies tekėjo,
Kaip tu, žmogau, ir ašaros
Neišleidi iš pakaros,
Už Jo gerybes.

Kada ir ašaras aš čionai išliečiau,
Širdį Tavo, Jėzau, aš tikrai mylėčiau,
Gyvenimą ten turėčiau,
Daugiaus nieko nenorėčiau,
Kaip su Tavim būti.

Dėkavoju, Jėzau, už Tavo gerybes,
Neišpasakytas ir širdies saldybes,
Kurias kada kaštavoju,
Niekad trokšti neperstoju
Tave mylėti.

Ne taip prie Motinos paukštelis alkdamas,
Kaip dūšia prie Tavęs geidžia, Jėzau mielas,
Dasistoti širdyj Tavo,
Atpirkėjo Dievo savo
Saldybė amžina.

Ne taip klikiui lietus ir elniui šaltinis,
Neigi pelikonui viens kraujo lašelis,
Kaipo dūšiai gyvenimas,
Širdies Jėzaus mylėjimas,
Yr pastiprinimu.

O kad man ta laimė kaip šventai Kotrynai,
Tropytųs bent kartą, ne Senenskai vienai,
Tavo širdį taip įgyti,
O Tau mano įstatyti,
Mieliausias Jėzau.

Nenoriu atsiskirti, velyčiau numirti
Kokiu norint smerčiu ir kančias datirti,
Vienok negal būti duota,
Širdis Tavo dovanota,
Dėl manęs, o Dieve.

Jog aš Tavo širdies turėti nevertas,
Dėl mano piktybių griekuose užvertas,
Ak! duok man ją bent mylėti,
Širdį Tavo paminėti,
Kožnoj valandoj.

O taip minėdamas, žinau, tai dastosiu,
Jog Tau, Dieve mano, aš pasidabosiu,
Ir duosi man išganymą,
Ir amžiną gyvenimą,
Saldžiausias Jėzau! Amen.