Viešpatį Dievą pagarbinkim

Viešpatį Dievą pagarbinkim,
Jo šventą vardą pašlovinkim,
Paminėdami kantrybę panelės,
Ir gerus darbus padorios mergelės,
Šventos Julijonės.

Tolimoj’ saulėtekio šalyj’,
Kitoje šios pasaulės dalyj’,
Gyveno ponas didis ir turtingas,
Norint pagonis, tačiaus išmintingas,
Vardu Elezigas.

Kurs vedęs moterį padorią,
Turtingą, o vardu Barborą,
Dailiai gyveno, moterį mylėjo,
O ta duktere pasaule žydėjo,
Vardu Julijonė.

Kad tėvai dievaičius garbino,
O tikro Dievo nepažino,
Duktė pirm anų į Kristų tikėjo,
Teipog panystę anam pažadėjo,
Kurią ir užlaikė.

Jau tikrai Kristui tarnaudama,
Čystatoj’ būti ketindama,
Tėveliui savo nesakė nė žodį,
Per darbus savo lygiai neparodė,
Jog kitaip tikėjo.

Kad duktė jau amžiaus pasiekė,
Motina drapanas jai tiekė,
Norėjo dailiai aną parėdyti,
Jos vaikus kaipo anūkus matyti,
Ir tais pasidžiaugti.

Atrado gražų jaunikaitį,
Turtingą ir tikrą ponaitį,
Kuriam ta duktė didelei patiko,
Tėvams išleidžiant ir kliūties neb’liko,
Bet panelė tęsė.

Kad rankos jaunikaitis prašė,
Tad Julijonė šiaip anam parašė,
Būdama gračni ir labai neprasta,
Tuokart tekėsiu, kad būsi storasta,
Be to nebus nieko.

Panelė taip atsakydama,
Aukštybės tarsi norėdama,
To geidė tik, kad atsikratytų,
Jaunojo daugiaus amžyj’ neb’matytų,
Bet kitaip įvyko.

Vaikinas pripuolęs didžiūnus,
Prabilo par jų tikrus sūnus,
Ir Maksimino ciecoriaus dar prašė,
Kurs ėmęs raštą, šiuos žodžius parašė:
Tegul būn storasta.

Jaunasis storasta palikęs,
Julijonę beregint sutikęs,
Tarė: jau dabar storastienė būsi,
Mano būdama niekada nežūsi,
Laiks tamstai tekėti.

Bet šventa didei susizgribo,
Vaikina prie širdies nekibo,
Todėl atsakė, negaliu tekėti,
Nes Dievą savo teb’noriu mylėti,
Ne dievaičius jūsų.

Storasta truputį nevykęs,
O dabar ištiesų supykęs
Ėjo prie tėvo, apgauti, pasakė,
Tėvas ją baidė ir didei nuplakė,
Bet duktė tylėjo.

Kad tėvas nieko nepadarė,
Imk tu pats, storastėliui tarė,
Ir žudyk aną, kaip tiktai išmanai,
Nes aš jau nieko nebdarysiu anai,
Matau atkaklybę.

Tėvelis ciecoriaus bijojo,
Nes piktu jį esant žinojo,
Numanė dabar jogei Julijonė
Nenor tekėti už tikro pagonio,
Todėl ją apleido.

Kareiviams atvedus panelę,
Storastai malonią mergelę,
Pats nežinojo, ko nuo anos geisti,
Ar ją sūdyti, ar tuojaus paleisti,
Todėl rūpinosi.

Vėl meldė, kad ranką žadėtų,
Kaip jauną, tikrai pamylėtų,
Ši tarė: negut į Kristų įtikėsi,
Tad vyru mano vadintis galėsi,
Be to netekėsiu.

Atsakė: panele mieliausia,
Negeisk to, Julijone gražiausia,
Pajus ciecorius, abudu prapulsva,
Nieku netrukus į grabą sugulsva,
Nėr ko juokavoti.

Tuo ant to beregint atsakė,
Jog tavęs nieks dabar neplakė,
Tačiaus jau bijais ciecoriaus koronės,
Veizi, ką sakys galingiausi žmonės,
Ne Aukščiausias Dievas.

Reikėtų Viešpaties bijoti,
Kursai gal amžinai koroti,
Nes iš jo rankos negal’ išsisukti,
Nerasi krašto, kur galėtum sprukti
Nuo Dievo galybės.

Storasta, matydams stiprybę,
Skaitydams jai už atkaklybę,
Liepė panelę nuplakt lig kraujo,
Paskiaus pastatęs, vėl klausė iš naujo:
Ar garbins dievaičius?

Panelei nenorint garbinti,
Liepė jai nugarą svilinti,
Kad neb’galėtų nė žodžio betarti,
Įsakė tarnams už plaukų pakarti,
O taip ir kybojo.

Pešama pana susiraukė,
Nes kailis jos akis užtraukė,
Ir taip žudėsi valandų trejetą,
Tuokart parodė dar kantrybę retą,
Nes žodžio netarė.

Kareiviai panelę ant galo
Nuvedė kalinin, apkalę,
O abi koji su gel’žia pervėrė,
Dar akis anos su smiltims užbėrė,
Taip vargšę paguldė.

Bet Viešpats, jos kančią regėdams,
Tarnaitei padėti norėdams,
Veikiai iš dangaus Aniolą atleido,
Kursai nušluostė anos skaistų veidą,
Ir gel’žį ištraukė.

Šventoji tuojaus atsikėlė,
Jos ronos daugesnei neb’gėlė,
Pagelbą tikrą prie Aniolo rado,
Vienoj’ valandoj’ sveika atsirado,
Ir linksma vaikščiojo.

Storasta, ją sveiką pamatęs,
Galybės Dievo nesupratęs,
Klausė: per kokius tai burtus išgijai,
Savo gražybę kas-žin kaip įgijai,
Ar dievai išgydė?

Šventoji pasakė teisybę:
Viens Dievas tur tokią galybę,
Jogei sveikatą gal mums sugrąžinti,
Reikėtų tamstai tą Dievą garbinti,
Ne senus dievaičius.

Krikščionys nesugieb žavėti,
O burtų nenor nė girdėti,
Tur vieną Dievą, svieto Sutvertojį,
Tur Jėzų Kristų, dūšių gelbėtojį,
Tą kasdien garbin.

Tie žodžiai jo nepajudino,
Didelę ugnį sukurdino,
Į ugnį liepė mesti šv. paną,
Tarnai įmetė kaip kokią raganą,
Bet ugnis užgeso.

Pagonys šventąją pamatę,
Veizėjo ir akis pastatė,
Sušuko: tikras Dievas Julijonės,
Jam tikim visi čia esantys žmonės,
Visi penki šimtai.

Storasta, tą balsą girdėdams,
Daug naujų krikščionių regėdams,
Nukirskit visus, baisingai sušuko,
Budelių kirviai ir kardai atbuko,
Kol visus nukirto.

Dar šventą katilan įsodino,
Išvirti kotai ją ketino,
Bet Julijonė nė biškį neb’virė,
Nei-gi skaudumo mažiausio datyrė,
Tiktai nusiplovė.

Tuo kartu storasta įnirto,
Ir šventos galvelę nukirto,
Taip nusikratė savo numylėtos,
Kuri nuo Dievo nebuvo žadėta,
Taip darbą pabengė.

Kūnas jos ant žemės kleksojo,
Pagonys tokio nelaidojo,
Bet viena poni, kad gulint pamatė,
Atėmė kūną, bažnyčion pastatė,
Kurioje padėjo.

Garbė Tau, Kristau Jėzau Pone,
Kursai tą šventą Julijonę,
Gadynėje kančių teikeis pastiprinti,
O per stebuklus pagonis mažinti,
Tikinčius dauginti.

Ačiui tau, mergaite pagirta,
Kuri taip pasirodei tvirta,
Jogei už rykštes ir tėvo galybę,
Didesnė buvo tavoji tvirtybė,
Vieroj’ katalikų.

Dvi vieri pertrauk prietelystę,
Tankiausiai gadin moterystę,
Dėlto tai šventa tą mokslą paliko,
Jog negal eiti už nekataliko,
Nėviena mergaitė. Amen.