Tu, kursai savo begaline galybe

Tu, kursai savo begaline galybe,
Žodžiu sutvėrei iš nakties šviesybę.
Kurs dangun, žemėn gyvastį įdėjai,
Tu „Tėve mūsų“ vadintis norėjai!

Dangau ir žeme! ant kelių kriskite,
Ir garbę mūsų Viešpačiui duokite,
Aniolai, žmonės, paukščiai balsais savo
Drauge tegieda „Švęskis vardas Tavo!“

Danguj yr vieta laimės ir šviesybės:
Nieks neįeis ten, kas turi kaltybes!
Atminkim ant to poterėlyj’ savo,
Kad prašom „Ateik karalystė Tavo.“

Kaipo Tau Danguj’ paklusni šventieji,
Kad taip klausytum ir mes nusidėję,
Maldauja žemai žmogelis kiekvienas:
„Būk valia Tavo danguj’ ir ant žemės.“

Kas tikt pasaulėj’ gyven’, neišgaišta,
Iš Tavo rankų kožnas aptur maistą;
Ir mes to prašom iš visos krūtinės:
„Duok ir mums šiandien duonos kasdieninės.“

Jeigu kelionėj’ Tavo prisakymų
Sukluptum’ kuomet, klausę pageidimų,
Naikink visokias mūsų neteisybes,
„Atleisk, kaip ir mes atleidžiam kaltybes!“

Kaip lendrės silpni, be Tavęs siūbuojam,
Sunkioms nelaimėms prispausti vaitojam,
Tad prašom mūsų niekad neapleisti,
„Gint nuo pagundų, pikto nedaleisti!“

Malonėj’ savo teikis mus laikyti,
Tėviškai kūną ir dūšią ganyti,
Šaukiam danguosna, kaip prie Tėvo savo,
„Nuo viso pikto gelbėk vaikus Tavo!“ A.