Pamislyk’, žmogau, ant šventųjų Dievo

Pamislyk’, žmogau, ant šventųjų Dievo,
Pirmų krikščionių, kaip amžiną Tėvą,
Širdingai mylėjo ir kūną praliejo,
Už vierą.

Kada pagonys krikščionis teriojo,
Ir už šventą vierą baisiai persekiojo,
Tad šventa Palionė nemažą koronę,
Kentėjo.

Buvo sugauta, už vierą žudyta,
Nuo netikėlių visa sudaužyta,
Jog dantys išbiro, tai nejuokas yra,
Ta kančia.

Ant galo šventą ugnyj’ sudegino,
O už kantrybes karūną amžiną,
Danguj’ apturėjo ir kurį mylėjo,
Išvydo.

O tu, žmogeli, ką kenti už vierą,
Kuri tikt viena išganinga tėra,
Neturi kantrybės, Dievo malonybės,
Širdyje.

Bredi kasdieną į griekus didžiausius,
O nenukenti priepuolius mažiausius,
Širdį užkietinai, Dievą užrūstinai,
Aukščiausią.

Jei nori, žmogau danguj’ karaliauti,
Ir tarp šventųjų linksmą vietą gauti,
Pamesk papratimą, pradėk gyvenimą,
Geresnį.

Melskim Palionės šventos užtarimą,
Kad mums išmelstų griekų atleidimą,
Nuo Jėzuso Pono, idant mums koronę,
Mažintų.

Šventa Palione, būk mūsų patronka,
Kožname reikale paduok savo ranką,
Mes puolam prie tavęs, trokšdami dėl savęs,
Malonės.

Idant mums dantis sveikus užlaikytum,
Sunkias korones už griekus mažintum,
Duok, Jėzau geriausias, linksmybes gražiausias,
Po smerčio. Amen.