O! Dieve čionai esi Sakramente

O! Dieve čionai esi Sakramente,
Klūpau aš prieš Tave šiame momente,
Kaipo ubagas prieš duris stovėdams,
Trokštu nuo Tavęs apveizdos norėdams.
Ištiesk dešinę ant manęs meilingai,
Su loska Tavo dideliai gausinga,
Dieve maloningas.

Čion Dievs malonus, šventas ant šventųjų,
Mielaširdingas ant mūsų griešnųjų.
Marios gerybių, kraštų nežinančios,
Ant tikros meilės širdis uždegančios,
Su čielu dangum ir su čiela žeme,
Su graudžia širdžia Tave čion meldžiame,
O Dieve užslėptas!

Vandenį kada permainei į vyną,
Ak, koks stebuklas, kokia tai naujiena,
Ant svodbos mieste Kanoj Galilėjos,
Ant tų stebuklų daugel ten stebėjos:
O šiandien vyną permaino į kraują,
Duoną į kūną per stebuklą naują,
Per savo galybę.

Akys kūniškos nereg tos Dievystės,
Širdis nepaim dėl silpnos žmogystės,
Išmintis žmogaus atein’ ant teisybės,
Per tikros vieros dovanas šviesybės.
Tokioj esybėj mes išpažindami,
Pulkim ant žemės tikrai garbindami
Dievą Sakramente.

Štai, mes griešninkai ir nusidėtojai,
Priešingi Dievui, loskų niekintojai,
Sunkiai nukaltę kuom išsimokėsim,
Jei ne ant ronų Jėzaus kad žiūrėsim,
Graudinga širdžia kad atsidūsėsim
Iš kraujo kančių skarbą apturėsim
Skolas apmokėt.

O Dieve šventas, gerybe aukščiausia,
Atvėrei šoną, širdį maloniausią.
Priimt kožną, štai yra gatava,
Priduok ir loską maloningą savo.
Tiktai, o žmogau, pagerink širdingai,
Sąžinę savo, o gyvenk teisingai,
Dėl malonės Dievo.

Štai dangaus Viešpats ant altoriaus trono,
Į tikrą kūną permainyta duona,
Čion Majestotas yra Jo uždengtas,
Galybėj savo yra nepabengtas;
Žemišką žmogų kad neišgąsdįtų,
Pas save kožną meiliai užprašo,
Ant skarbų loskų.

Aniolai dangaus, šventi Serapinai,
Ugnyj malonės dega Kerubinai.
Uždengę veidą stovi drebėdami,
Neperstodami garbin giedodami:
O šventas, šv., Dievas ant aukštybės,
Danguj ant žemės, visur Jo galybės,
Baisio Majestoto.

Bet gyventojai, jūs dangiški,
Ant tos pakalnės nuženkit žemiškos,
Mums čion padėkit vertai Jį garbinti,
Širdies tikrybėj taipo šlovinti.
Ostijoj Dievo stebukle uždengtam,
Atduokim garbę drauge nepabengtą,
Prieš Jo Majestotą.

Nusilenk, dangau, su Aniolų pulkais,
Pribūk ir žemė sostais karališkais.
Nusižeminkim prieš Jo Majestotą,
Aukščiausio Pono dangiškai bagoto.
Pulkim ant veido Dievui Sakramente,
Pakarnia širdžia kožname momente,
Iš tikros dūšios savo.

Dvasiški sostai ir popiežių tronai,
Šviesūs karaliai ir didi etmonai,
Maldinga širdžia čion garbę at’duokit,
Nulenkit galvas, jam pasikloniokit.
Pulkit ant veido Dievui Sakramente,
Ant tos čion vietos kožname momente,
Su tikra širdies viera.

Žemiški ponai, platybių ciesoriai,
Ir prasčiokėliai darbų gaspadoriai;
Jaunųjų pulkai anioliško stono,
Jums drąsiau yra prieit prie to Pono.
Pulkit ant veido Dievui Sakramente,
Ant tos čion vietos kožname momente.

Būdami dabar Jėzuso draugystėj,
Atiduokim garbę užslėptai dievystei.
Širdies karštybe ir sylos galybe,
Išpažindami Ano malonybę,
Pulkim ant veido Dievui Sakramente,
Ant tos čion vietos kožname momente.

Tūkstantims maldų, aktų milijonais,
Kas tikt ant svieto su visokiais stonais,
Malonę tikrą Jam apieravokim,
Ir šventas, šventas garbingaigiedokim,
Pulkim ant veido Dievui Sakramente,
Ant tos čion vietos kožname momente,
Su tikra širdies viera. Amen.