Jau žegnoju aš Tave

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Jėzau, žegnoju aš tave“ (LTRF pl.889-03). Pagiedojo: Katrė Kazlauskienė (56 m., kilusi iš Bobriškio k., Varėnos vls., Alytaus apskr., gyv. Junčionių k., Daugų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

2) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Jau žegnoju aš tave“ (LTRF pl.1225-01). Pagiedojo: Pranė Barisienė (Marmantavičiūtė) (50 m., gyv. Bucinciškių k., Seirijų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1940, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

Jau žegnoju aš Tave, mieliausias Sūnaiti,
Širdies mano linksmybe, dangaus karalaiti;
Ką darysiu nuliūdusi,
Tave, Jėzau, atdavusi
Į rankas žydų!

Imk ant smerčio su Savimi,
Velyčiau mirt su Tavimi,
Ne kaip be Tavęs.

Nuo gailesio jau mirštu Tave regėdama,
Ką daryt beturiu, liūdna palikdama,
Regiant žydų neteisybę,
Tavo, Jėzau, nekaltybę,
Imant ant kančių.

Smarkybę savo rodydami,
Ir prie stulpo pririšdami.
Smarkiai plakdami.

Nuo sopulių didžiausių alpsta širdis mano,
Dėl neteisių liudininkų kad muš veidą Tavo.
Regint Tave suraišiotą,
Ir ant kančių jau išduotą
Bedievių žydų.

Smarkiai muša sveikindami,
Karūną Jam uždėdami,
Netur gailesio.

O! baisus Erodai, aklybėj didžiausias,
Ant Jėzuso nekalto esi kuopikčiausias,
Kodėl smarkiai taip koroji,
Ir baisingai kotavoji,
Nemielaširdingai.

Atmesk smarkų tą galiūną
Ir tą erškėčių karūną,
Kurią uždėjai.

Baisios kančios, Sūnau Tavo, perver širdį mano,
Regiant baisią smarkybę, piktų žydų neteisybę.
Tave purpuru apdarė,
Erškėčiais galvą pervėrė,
Negailėdami.

Ant Piloto didžiaus šaukė,
Smerčio Tavo visi laukė,
Neperstodami.

Ant švenčiausio Jo kaklo lenciūgą sunkiausį,
Uždėjo Jam ant ženklo smerčio baisingiausio,
Ten ir dekrets jau išduotas,
Kur ir kryžius gatavotas.
O neteisybė!

Ant kurio Viešpats tur kyboti,
Ir tarp latrų dasistoti,
Baisiai numirti.

Kankino smarkiai Jėzusą ir neperstodami,
Kuodaugiausiai sopulių Anam užduodami,
Rankas, kojas ištiesdami,
Ir prie kryžiaus primušdami.
Smerčio laukdami,

Apmirusį regėdami,
Dar išjuokti norėdami,
Tulžį padavė.

O po smerčio Jėzuso, kotai praeidami,
Ragotine švenčiausią šoną perverdami,
Kraują šventą su vandeniu
Ištekino kaip šaltiniu,
Už griekus svieto.

Ir ik paskučiausio lašo,
Kad išganymo mums prašo
Nuo Dievo Tėvo.

Jau išsipildė raštas, kurs buvo žadėtas,
Ir per pranašus svietui buvo apsakinėtas,
Jog Sūnus Dievo nor mirti,
Ir visą svietą atpirkti
Per karčią kančią.

Idant per tą atpirkimą
Apturėtų išganymą
Nuo Sūnaus Dievo.

Ką darysiu ant svieto viena palikusi,
Tavęs, Sūnau mieliausias, jau netekusi,
Tegul mirštu dėl priežasties,
Jog atėmė svietas vieną
Sūnų mieliausią.

Kursai dėlto iš aukštybės,
Teikės žengti ant žemybės,
Svietą atpirkti.

Daveis, Jėzau, kankyti iš savo malonės
Ir į grabą įdėti už mus griešnus žmones.
Širdin dėkim, jogei mūsų
Griekai marina Jėzusą,
Baisi nedorybė!

Dėlei kaltų žmonių Savo,
Nutrotyjo Sūnų Tavo
Motina Jėzaus.

O po smerčio jau mano, kursai iš malonės,
Kūną graban įdėjęs po ašarų klonės.
Parprašyk Jįjį, galingą
Motin Jėzaus sopulinga,
Per kančią Sūnaus.

Kurio smertis yr priežastis,
Jog sopuliai nuvargino,
Jėzus Motiną. Amen.