Iš Rojaus linksmo Miesto

Aprašymas

Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Iš rojaus linksmo miesto“ (LTRF pl.1267-06). Pagiedojo: Katrė Šilanskienė (68 m., g. ir gyv. Andriūnų k., Daugų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1940, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

Iš Rojaus linksmo Miesto
Yra Jieva išmesta,

Dėl obuolio valgymo,
Per žalčio pagundymą.

Eik jau, Jieva, iš Rojaus,
Pažink darbą artojaus.

Laukan, Adomai, ūmai,
Jau ne tavo tie rūmai.

Adoms iš Rojaus eidams,
Graudžias ašaras liedams,

Kursai varoms iš Rojaus,
Verkė, jog nuogas stojos;

Atsigręžęs veizėjo,
Kad už mylios stovėjo;

Draskydami sau plaukus,
Apverkė visus laukus.

Nelaimingas Adomai,
Klausąs velnio gundymui.

Turėjai visą Rojų,
Ne kaip žemę ir gojų.

Čion artoju būt reikia,
Kas mus nedoros veikia:

Tuščius laukus išarė,
Pakol kūną apdarė.

Ak, bėda man vargstančiam,
Žmogeliui suspaustajam,

Jog Rojuj ne tropyjau:
Per grieką nutrotyjau.

Ten arti nemokėjo,
Nes su jaučiais akėjo.

Ta būt žmona buvusi,
Kad manęs būt klausiusi.

Būdama gera Jieva,
Reikė duoti man vierą.

Reikė žalčio sergėtis
Ir su juom nekalbėtis.

Dabar koks-gi aš ponas,
Kad apgavo šėtonas.

Geisdams ne užrūstinti,
Ėmiau vaisių valgyti.

Ak, mano balta galva,
Kaip-gi mane apgavo.

Davės žalčiui apgauti
Ir obuolį ragauti.

Kad neturėjai gėdos,
Kentėsim visi bėdas.

Per amžiaus visas dienas,
Verksim abu, ne vienas.

Sopuliuose gimdysi,
Sunkius vargus kentėsi:

Reiks žemę kasinėti,
Norint save penėti.

O, žalty prakeiktasis,
Ir niekam nevertasis,

Jog pirmą Jievą žmoną
Taip apgavo šėtonas.

Dabar jauni ir seni,
Visi jos sūnūs vieni.

Garbinkim Dievą savo,
Kurs visus atvadavo. Amen.