Dieve didžiausias

Dieve didžiausias, amžina gerybe,
Kad dienos mano jau bengias trumpybėj,

Nors vėlai šaukiu: Dieve būk maloniu,
Meldžiuos su Dizmu: Dieve būk maloniu.

Rytais, vakarais, rėkiu su Dovydu,
Su Magdalena verkiu ir Tajydu.

Mano viduriai šaukia Taviep, Pone,
Kad mums ateitų iš dangaus malonė,

Per kraują Tavo garbingai pralietą,
Per dūšią kančioj ant kryžiaus padėtą.

Dėl ronų Jėzaus kūno jo švenčiausio,
Kolei gyvensiu, šaukti nepaliausiu.

Ne taip dėl dangaus gailiuos nutrotyto,
Kaipo per griekus Tavęs užrūstinto,

Bet vienutiniai dėl Tavo gerybės,
Ak! Dieve mano, dėl Tavo gražybės,

Tu man viens esi iš šimto brangesnis,
Danguj ir ant žemės Tu esi mielesnis.

Čiela širdžia mano mylėt nepaliausiu,
Pagal valios Tavo dieną, naktį šauksiu.

Kur mano buvo protas pasidėjęs,
Jog Dievui esmu sunkiai nusidėjęs.

Padariau ronas tiek kartų gilesnes,
Dievui griešydams, o dabar naujasnes.

Plak-gi, kaip nori, ilgai, bet maloniai,
Tėviškai laikyk mane, ne koronėj.

Meldžiu, Viešpatie Dieve maloningas,
Tegul taip turiu aš žmogus verksmingas,

Daleisk man kęsti iš Tavo gerybės,
Kaip pats čia nori, už mano piktybes,

Sukulk tą kūną ant smulkių dalelių,
Sutrupink kaulus ant mažų šmotelių.

Kaip mane, Dieve, kenti nusidėjus,
Ir tu, Marija, gini piktadėjus?

Kame užmokėsiu, kaltas pavargėlis?
Jau seniai būčiau pekloj netikėlis.

Netrokšta dangaus dūšia nužeminta,
Dėk mane ten, kur valia Tavo šventa.

Kraujan Jėzuso skęsta dūšia mano,
Ten mano dangus, ten apginklas mano.

Bučiuoju kojas, kaipo Magdalena,
Turėsiuos švento kryžiaus kaipo Elena.

Šaukiu iš širdies, Tu mano gerybė,
Tu mano meilė, Tu mano gražybė.

Jėzus, Marija, apiekūnai mūsų!
Atiduodu dūšią aš į rankas jūsų. Amen.