Atmink krikščionie, ką Jėzus kentėjo

Atmink krikščionie, ką Jėzus kentėjo,
Kada dėl mūsų kraują savo liejo,
Nuo sugavimo atilsio negavo,
Ik smerčiai Savo.

Pirmiausiai darže buvo pabučiuotas,
Ten nuo Judošiaus žydams išduotas,
Štai Mistras mano, tą veskit sugavę,
Išbėgt nedavė.

Kaip šunys pikti šoko Jam ant veido,
Tad Apaštalai visi jį apleido,
Žydai su trenksmu vedė jį Ainošiui,
Iš ten Kaipošiui.

Pirmoj valandoj Pilotui statytas,
Tenai neteisiai buvo apsūdytas,
To visi geidė, idant numarintą
Jėzų matytų.

Pilotas Jėzų saviep pavadino,
Nekaltu radęs visiems išpažino;
Liepė nuplakti žydams davęs valę,
Dangaus Karalių.

Aštrių erškėčių karūną nupynę,
Ant galvos spaudė, o vėl pasodino,
Veidą jo spjaudė, sveiks Karaliau tarė,
Juoką sau darė.

Trečioj valandoj sušuko ir tarė:
Nukryžiavok Jį, daug pikto padarė,
Kraujas Jo tegul bus ant visų mūsų;
Ir vaikų mūsų.

Šeštoj valandoj iš miesto išėjo,
Nešdamas kryžių ant kalno atėjo,
Tenai ant kryžiaus kentėjo prikaltas,
Aukštyn pakeltas.

Mirdams į rankas Dievo Tėvo Savo,
Atdavė Dūšią: mirdamas maldavo,
Saulė ir žemė jo smertį kad juto,
Smarkiai sukruto.

Dūšia Jėzuso ėjo paskanduosnan,
Atieškot Šventus, vesti juos danguosnan,
Už kuriuos praliejęs kraują šventą Savo,
Jau atvadavo.

Saulė kad vėlai jau vakare temo,
Nuo kryžiaus kūną Jėzaus šventą ėmė,
Su Nikodemu Juozaps tada šventas,
Teisiu vadintas.

Motina Jėzaus tada savo sūnų,
Ėmė ant rankų, o regėjo kūną,
Visą ronuotą, verkdama bučiavo,
Karčiai dūsavo.

Visi ten didžiu verksmu apsiliejo,
O į Jo ronas brangias mostis liejo,
Tą garbę davę į grabą įdėjo,
Verkti pradėjo.

Ir mes atminkim kančias ir mirimą,
Pono Jėzuso širdies nuliūdimą,
Jog mus per smarkią karčią kančią Savo,
Brangiai vadavo. Amen.